Jėzaus dienos žemėje artėja į pabaigą. Jis keliauja į Jeruzalę, į Golgotą. Savo mokiniams Jėzus aiškiai pasakė, kad būtent kryžius taps jo žemiškos kelionės kulminacija – kito kelio išgelbėti mus, nusidėjėlius, tiesiog nėra. Tačiau jo dvylikai mokinių, kurie iš savo Mokytojo tikėjosi visko, bet tik ne kryžiaus, ši žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jiems atrodė, kad jo mirtis sugriaus visą jų pasaulį ir sudaužys viltis gauti aukštas pareigas ir gerai gyventi taip lauk

Pačioje Šventojo Rašto pradžioje – pasakojama apie pirmąjį žmogų, jo gundymą ir nuopuolį. Šėtonas pažadėjo tai, ko duoti negalėjo: „...būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Ir žmogus susigundė. Taip į pasaulį, ir į mus visus, įsiskverbė nuodėmės nuodai – blogis ir silpnumas. Šiandienos Evangelija mus nukelia į dykumą, kur gundomas Kristus. Gundytojas vėl siūlo tai, kas jam nepriklauso – viso pasaulio turtus ir galią – mainais už vienintelį dalyką: nusigręžim

„Nemanykite, kad aš atėjau panaikinti Įstatymą ar Pranašus. Aš atėjau ne panaikinti, bet įvykdyti.“ Mozės Įstatymas ir Pranašai, visas Senasis Testamentas, izraelitams buvo šventų švenčiausias tekstas, gyvas Dievo žodis. Niekas nedrįso prie jo ko nors pridėti ar atimti. Tad nenuostabu, kad į naująjį Mokytoją iš Nazareto žmonės žiūrėjo įtariai – galiausiai, jie apkaltins jį Įstatymo laužymu ir pareikalaus mirties. Jėzus tokius kaltinimus paneigia iš esmės. Priešingai, Jis atėj

Šiandienos Evangelijos ištrauka, nors ir trumpa, paliečia pačią mūsų tikėjimo esmę ir daug ko iš mūsų prašo. Praėjusį sekmadienį Jėzus kalbėjo apie tai, koks turėtų būti naujas, tikintis žmogus, dangaus karalystės pilietis: nuolankus, taikdarys, gailestingas, tyraširdis, ištroškęs tiesos ir Dievo artumo, kantrus net ir skriaudžiamas. Toks žmogus yra palaimintas, nes jau čia, žemėje, gyvena kaip Dievo vaikas ir siekia būti tobulas kaip dangiškasis Tėvas. Šiandien Jėzus žengia

Kviečiame visus paskaityti Garsus XX amžiaus psichiatras, Viktoras Franklis (1905–1997) buvo įtakingas austrų neurologas, psichiatras ir Vienos universiteto profesorius, įkūręs logoterapiją (egzistencinę analizę), gydydamas savo pacientus, pastebėjo vieną nerimą keliantį dėsningumą. Daugelį šiuolaikinių žmonių, pasak jo, kamuoja tai, ką jis pavadino „noogenine neuroze“ – dvasinė tuštuma, atsirandanti iš jausmo, kad gyveni be jokios prasmės, tikslo ar krypties. Šią vidinę dyku