Švč. Jėzaus širdis Šventajame Rašte
Jėzaus Širdis, bibline prasme, atskleidžia visą jo dieviškos meilės ir gailestingumo pilnatvę žmogui.
Jam kryžius buvo aukščiausia Jėzaus Širdies meilės išraiška. Švenčiausioji Jėzaus Širdis buvo pamaldumas, kuris uždegė jo sielą.
Pal. Teofilius Matulionis
„Mano širdis romi ir nuolanki“ Mt 11,29
Jėzus, sakydamas „aš esu romus ir nuolankios širdies“, atveria savo vidinį būdą: jis neprievartauja, nespaudžia, nesmerkia, bet švelniai kviečia žmogų prie savęs. Jo nuolankumas nėra silpnumas, bet meilės galia, kuri pakelia, gydo ir suteikia sielai tikrą ramybę.
Jėzaus Širdis, bibline prasme, žymi ne tik jo žmogiškos meilės jausmus, bet visą dieviškosios meilės gelmę, kuri atsiveria per jo žodžius, veiksmus ir auką už žmoniją.
Jėzaus Širdis Šventajame Rašte nėra tik žmogiškos emocijos simbolis. Tai bibliniu požiūriu yra Dievo meilės, gailestingumo ir atsidavimo žmonijai šerdis, atskleidžianti, kas yra Jėzus ir kaip Dievas žvelgia į žmogų.
Naujajame Testamente Jėzus pats parodo savo Širdį:
„Aš esu romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29) – tai kvietimas pažinti jo vidinį būdą: švelnumą, paprastumą ir meilę tiems, kurie pavargę ir prislėgti.
Evangelijose dažnai matome Jėzaus gailestingumą – jis sujaudinamas minių, našlių, ligonių, nusidėjėlių. Šis gilus vidinis jautrumas yra biblinis Jėzaus Širdies atspindys: Dievas pats paliečia žmogų savo užuojauta.
Skaudžiausias ir stipriausias Jėzaus Širdies apsireiškimas yra ant kryžiaus.
Jo Širdies pervėrimas (Jn 19,34) – kai iš šono išteka kraujas ir vanduo – tampa ženklu, kad Kristaus Širdis visiškai atsiveria pasauliui. Tai meilė, kuri nesulaikoma ir dovanojama iki galo.
Dar Senojo Testamento pranašystės, kaip „pažvelgs į tą, kurį perdūrė“ (Zch 12,10), Bažnyčios tradicijoje suprantamos kaip nurodančios į Jėzaus Širdį, iš kurios teka malonė ir atleidimas.
Taigi Jėzaus Širdis Šventajame Rašte yra Dievo meilės pilnatvės ženklas:
meilės, kuri ne tik jaučia, bet ir gydo; ne tik gailisi, bet ir išgelbsti; ne tik kviečia, bet ir dovanoja ramybę sielai.