Dievo Apvaizdos koplyčia

​Eucharistija - tai tikroji Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūno ir Kraujo auka, ku­rią jis įsteigė, kad per amžius iki jo atėjimo tęstųsi Kryžiaus auka, taip patikėdamas savo Bažnyčiai savo Mirties ir Prisikėlimo atmini­mą. Tai vienybės ženklas, meilės ryšys, Velykų puota, per kurią pri­imamas Kristus, siela pripildoma malonės ir suteikiamas amžinojo gyvenimo laidas.

 

Išganytojas įsteigė ją Didįjį ketvirtadienį, „tą naktį, kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), su savo apaštalais švęsdamas Paskutinę vakarienę.

 

Surinkęs apaštalus Paskutinės vakarienės menėje, Jėzus paėmė duoną į savo rankas, laužė ir davė jos jiems, tardamas: „Imkite ir val­gykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“ Paskui jis paėmė į savo rankas taurę vyno ir tarė: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai dary­kite mano atminimui.“

 

Tai viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Eucharis­tijoje savo aukščiausią tašką pasiekia Dievo pašventinamasis veiki­mas mūsų atžvilgiu.

 

Eucharistija yra Kristaus aukos atminimas, atminimas ta prasme, kad ji padaro esamą ir rea­lią auką, kurią Kristus kartą visiems laikams ant kryžiaus paauko­jo Tėvui už visą žmoniją. Eucharistijoje Kristaus auka tampa ir jo Kūno narių auka. Joje su Kristumi vienijamas tikinčiųjų gyvenimas, garbinimas, kančia, mal­da, darbas. Kaip auka Eucharistija aukojama už visus gyvus ir miru­sius tikinčiuosius, atlyginant už visų žmonių nuodėmes ir siekiant gauti iš Dievo dvasinių ir laikinųjų gėrybių.

 

Jėzus Kristus yra Eucharistijoje nepakartojamu ir nepalyginamu būdu. Jis iš tiesų yra tikrai, realiai ir substancialiai: su savo Kūnu ir Krauju, su savo Siela ir Dievyste. Todėl visas Kristus - Dievas ir žmo­gus - joje yra sakramentiniu būdu, t. y. duonos ir vyno eucharisti­niais pavidalais.

 

Bažnyčia įpareigoja tikinčiuosius dalyvauti šventosiose Mišiose kiekvieną sekmadienį ir per privalomąsias šventes bei pataria daly­vauti ir kitomis dienomis.

 

Taip pat, Bažnyčia pataria tikintiesiems su derama nuostata priimti šven­tąją Komuniją dalyvaujant šventosiose Mišiose.

 

Norint priimti šventąją Komuniją, reikia visiškai priklausyti Ka­talikų Bažnyčiai ir būti malonės būvyje, t. y. jaustis nepadarius mir­tinosios nuodėmės. Kas suvokia padaręs sunkiąją nuodėmę, prieš eidamas Komunijos turi priimti Sutaikinimo sakramentą (atlikti išpažintį). Taip pat svarbu būti susikaupusiam bei maldingai nusiteikusiam, laikytis Baž­nyčios nustatyto pasninko (viena valanda), šitaip iš­reiškiant pagarbą Kristui.

 

Šventoji Komunija stiprina mūsų vienybę su Kristumi ir jo Baž­nyčia, palaiko ir atnaujina per Krikštą ir Sutvirtinimą gautąją malonę ir ugdo artimo meilę. Sustiprindama mus meilėje, ji naikina lengvą­sias nuodėmes ir sergsti nuo mirtinųjų nuodėmių ateityje.

 

Eucharistija mus pripildo visų malonių ir dangaus pa­laiminimų, stiprina šio gyvenimo kelionėje ir akina trokšti amžino­jo gyvenimo, jau dabar vienydama mus su Dievu.

 

Eucharistijoje mes „laužome vieną duoną, kuri yra nemirtingu­mo vaistas - priešnuodis, kad ne mirtume, bet amžinai gyven­tume Jėzuje Kristuje“ (šv. Ignotas Antiochietis).