Dievo Apvaizdos koplyčia

Dievas, kuris yra meilė ir sukūrė žmogų iš meilės, pašaukė jį mylėti. Sukūręs vyrą ir moterį, Dievas pašaukė juos į artimą gyvenimo ir tarpusavio meilės bendrystę santuokoje, „taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mt 19, 6). Laimindamas juos, Dievas sakė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28).

Kūrėjo įsteigta ir jo įstatymais grindžiama vyro ir moters santuo­kinė sąjunga pagal savo prigimtį skirta sutuoktinių bendrystei ir ge­rovei, taip pat vaikų gimdymui ir auklėjimui. Pagal pirminį Dievo planą santuokinė sąjunga yra neišardoma, kaip patvirtino Jėzus Kris­tus: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9).

 

Dėl pirmosios nuodėmės, suardžiusios Kūrėjo dovanotąją vyro ir moters bendrystę, santuokinei sąjungai labai dažnai gresia nesan­tarvė ir neištikimybė. Vis dėlto, būdamas be galo gailestingas, Dievas suteikia vyrui ir moteriai malonę įgyvendinti gyvenimo sąjungą pa­gal pirmapradį dieviškąjį planą.

 

Jėzus Kristus ne vien atkūrė pradinę Dievo norėtąją tvarką, bet ir suteikė malonę išgyventi santuoką kaip apdovanotą nauju kilnumu, būdingu sakramentui, kuris yra Kristaus santuokinės meilės Bažnyčiai ženklas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Baž­nyčią“ (Ef 5, 25).

Kadangi santuoka įvesdina sutuoktinius į tam tikrą viešąją gy­venimo būklę Bažnyčioje, jos liturgijos šventimas yra viešas, daly­vaujant kunigui ir kitiems liudytojams.

 

Sutikimas tuoktis yra vyro ir moters pareikšta valia abipusiškai ir galutinai dovanoti save, siekiant gyventi ištikimos ir vaisingos meilės sandoroje. Kadangi sutikimas paverčia santuoką tikrove, jis būtinas ir nepakeičiamas. Kad santuoka galiotų, sutikimo objektas turi būti tikra santuoka; tai turi būti sąmoningas ir laisvas žmogiškasis aktas, nenulemtas prievartos ar spaudimo.

 

Santuokos sakramentas užmezga nuolatinį ir išskirtinį sutuokti­nių tarpusavio ryšį. Sutuoktinių sutikimą patvirtina pats Dievas. To­dėl pakrikštytųjų sudaryta ir įvykdyta santuoka niekada negali bū­ti nutraukta. Kita vertus, šiuo sakramentu sutuoktiniams suteikiama malonė, būtina norint pasiekti santuokinio gyvenimo šventumą, at­sakingai priimti ir auklėti vaikus.

 

Sutuoktinių fizinis atsiskyrimas Bažnyčioje leistinas, kai dėl sva­rių priežasčių jų gyvenimas drauge praktiškai nebeįmanomas, nors sutuoktiniai visada skatinami susitaikinti. Kol kitas sutuoktinis gy­vas, nevalia sudaryti naujos sąjungos, nebent jų santuoka būtų buvu­si niekinė ir tokia pripažinta bažnytinės vadovybės.

 

Viešpačiui ištikima Bažnyčia negali pripažinti santuoka naujos iš­situokusiųjų civilinės sąjungos. „Kas atleidžia savo žmoną ir veda ki­tą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11-12). Bažnyčia dėme­singai rūpinasi jais, ragindama gyventi tikėjimu, melstis, daryti gai­lestingumo darbus ir krikščioniškai auklėti vaikus. Tačiau kol tokia objektyviai priešinga Dievo įstatymui padėtis tęsiasi, jie negali gauti sakramentinio išrišimo, priimti eucharistinės Komunijos ir eiti tam tikrų pareigų Bažnyčioje.