Jėzaus dienos žemėje artėja į pabaigą. Jis keliauja į Jeruzalę, į Golgotą. Savo mokiniams Jėzus aiškiai pasakė, kad būtent kryžius taps jo žemiškos kelionės kulminacija – kito kelio išgelbėti mus, nusidėjėlius, tiesiog nėra. Tačiau jo dvylikai mokinių, kurie iš savo Mokytojo tikėjosi visko, bet tik ne kryžiaus, ši žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jiems atrodė, kad jo mirtis sugriaus visą jų pasaulį ir sudaužys viltis gauti aukštas pareigas ir gerai gyventi taip lauk

Pačioje Šventojo Rašto pradžioje – pasakojama apie pirmąjį žmogų, jo gundymą ir nuopuolį. Šėtonas pažadėjo tai, ko duoti negalėjo: „...būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Ir žmogus susigundė. Taip į pasaulį, ir į mus visus, įsiskverbė nuodėmės nuodai – blogis ir silpnumas. Šiandienos Evangelija mus nukelia į dykumą, kur gundomas Kristus. Gundytojas vėl siūlo tai, kas jam nepriklauso – viso pasaulio turtus ir galią – mainais už vienintelį dalyką: nusigręžim

„Nemanykite, kad aš atėjau panaikinti Įstatymą ar Pranašus. Aš atėjau ne panaikinti, bet įvykdyti.“ Mozės Įstatymas ir Pranašai, visas Senasis Testamentas, izraelitams buvo šventų švenčiausias tekstas, gyvas Dievo žodis. Niekas nedrįso prie jo ko nors pridėti ar atimti. Tad nenuostabu, kad į naująjį Mokytoją iš Nazareto žmonės žiūrėjo įtariai – galiausiai, jie apkaltins jį Įstatymo laužymu ir pareikalaus mirties. Jėzus tokius kaltinimus paneigia iš esmės. Priešingai, Jis atėj