Dievo gailestingumo sekmadienio homilija

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų... Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra.“ (Apd 2, 42–44). Šie keli paprasti žodžiai atskleidžia visą pirmosios krikščionių bendruomenės Jeruzalėje gyvenimo grožį. Matome tikinčiuosius, susibūrusius į maldos ir meilės bendrystę netrukus po Jėzaus prisikėlimo. Koks neįtikėtinas pokytis! Juk visai neseniai, Didįjį penktadienį, jų Mokytojo mirties dieną, visi mokiniai išsilakstė ir išsislapstė apimti siaubo. Argi galime juos smerkti? „Baimė dažnai iškreipia gyvenimo vaizdą“, – yra pasakęs poetas. Juk baimė sukausto ne tik rankas, bet ir sielą, o tapti didvyriu – nelengva. Visi mes plojame kankiniams ir drąsuoliams, bet niekas neskuba stoti į jų vietą, ir net patiems tvirčiausiems nuo tokios minties gali suktis galva. Kristaus prisikėlimas Jo mokinių gyvenime sukėlė tikrą perversmą. Išsisklaidę vėl susirenka, prie jų jungiasi nauji nariai, ir štai Jeruzalėje gimsta krikščionių bendruomenė, pradedanti gyventi ir skelbti Gerąją Naujieną. Apaštalų darbuose skaitome, kad jie buvo „vienos širdies ir vienos sielos“ – juos suvienijo tikėjimas prisikėlusiu Viešpačiu. Būtent Jis yra ta ašis, apie kurią sukasi ir iš kurios stiprybės semiasi krikščionybė per visą savo istoriją. „Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai...“ (1 Pt 1, 3). Krikščionys buriasi aplink Prisikėlusįjį, nes Jame – ir jų pačių prisikėlimas. Per Krikšto slėpinį esame panardinami į Kristaus mirtį, kad mirtume nuodėmei, o Jo prisikėlimo galia pakiltume iš kapo jau kaip nauji žmonės. Šie „naujai atgimusieji“ gauna teisę į „nesuyrantį, nesuteptą ir nevystantį paveldą“ – nemirtingą gyvenimą, panašų į paties Kristaus, Tėvo meilėje. Savo prisikėlimu Jėzus įrodė, kad gali mums dovanoti šį gyvenimą. Viskas, ko Jis prašo iš mūsų, – tai tvirtas tikėjimas Juo, Prisikėlusiuoju. „Jėzus atėjo, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19). Įsivaizduokime tą sceną: užrakintos durys, baimės kupina tyla. Ir staiga tarp nustebusių, vis dar drebančių mokinių pasirodo Jėzus. Jis ateina ne tam, kad priekaištautų dėl jų baimės, bet kad įkvėptų drąsos, sustiprintų tikėjimą, atgaivintų viltį ir meilę. Viltį, kad Dievo pasaulis yra geresnis, ir meilę kaip atsaką į Dievo meilę, kurią Jis apreiškė savo mirtimi ir prisikėlimu. „Jis atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Prisikėlusysis net tris kartus pakartoja šį žodį, kuris ir šiandien taip dažnai skamba kenčiančių ir nerimaujančių žmonių lūpose. Ramybė – tai Velykų dovana apaštalams ir mums visiems. Viešpats, perėjęs iš mirties į nemirtingumą, siūlo ir laiduoja mums ramybę, kuri išsklaido nerimą – tą karčią nuodėmės pasekmę, negailestingai graužiančią širdį. O juk didžiausias nerimas kyla iš mirties ir sunykimo baimės. Nuo tos akimirkos, kai Prisikėlusysis tarė „Ramybė jums!“, į žmogaus širdį gali sugrįžti tikroji taika. Tačiau kaip dažnai pamirštame, kad Viešpats ir yra mūsų širdžių ir sąžinių ramybė. Visų nelaimių, kančių, vargų, karų ir sukrėtimų sūkuryje, tarp melagingų taikos sutarčių ir nusikalstamo jų laužymo, tarp viso skurdo ir neteisybės kiekvieno iš mūsų ir visos žmonijos gyvenime tik Prisikėlęs Kristus yra mūsų ramybė. Jei tos ramybės nejaučiame, galbūt verta savęs paklausti – ar tikrai Juo tikime? „Jei aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jei neįleisiu rankos į jo šoną – netikėsiu“ (Jn 20, 25). Tuščias kapas, kitų liudijimai ir asmeninis susitikimas su Prisikėlusiu Viešpačiu sugrąžino apaštalams tikėjimą. Tačiau Tomas buvo ypač atkaklus savo netikėjime. Jokie argumentai jo neįtikino. Ir kad jo neprarastų, Kristus pasirodė jam asmeniškai, leisdamas Jį paliesti. Tai ir mums yra rimtas priminimas, kaip atsargiai turime elgtis su savo ir kitų tikėjimu. Tomo netikėjimas galiausiai patvirtina ir sustiprina mūsų tikėjimą, kad galėtume kasdien kartu su juo kartoti: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Senuosiuose katekizmuose į klausimą, kas yra Jėzus Kristus, būdavo atsakoma: „Tikras Dievas ir tikras žmogus.“ Šią tiesą mes sužinojome būtent iš „netikinčiojo“ Tomo lūpų. Šie keli trumpi žodžiai talpina visą mūsų tikėjimo esmę. Vargu ar įmanoma trumpiau, stipriau ir aiškiau išreikšti, kas yra Jėzus Kristus. Kaip vėliau rašys šventasis Tomas Vilanietis, Tomas „paliečia žmogų, o išpažįsta Dievą. Paliečia viena, o tiki kita. Net jei būtų parašęs tūkstantį knygų, nebūtų Bažnyčiai padaręs didesnės paslaugos.“ „Jėzus atėjo, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Taip Evangelija pasakoja apie pirmąjį Prisikėlusiojo pasirodymą apaštalams. Bet Prisikėlusysis neišėjo. Jis pasiliko tarp mūsų – pačiame pasaulio, jo istorijos ir likimo centre. Skaidrus Velykų rytas, neužgęstanti Prisikėlusio Kristaus šviesa nušviečia kiekvieno gyvenimo ir kiekvieno įvykio tamsą, net tada, kai atrodo, jog visos kitos šviesos užgeso. Kaip sakė teologas Karlas Barthas, Prisikėlęs Kristus užėmė savo vietą bendruomenėje, kiekvieno iš mūsų gyvenime ir viso pasaulio istorijoje. Ten Jis tarė ir tebetaria pirmąjį ir paskutinį žodį. Jėzui Kristui visada priklauso pirmasis ir paskutinysis žodis, o jo aidas – tai per amžius skambanti Velykų giesmė: Aleliuja