III Velykų sekmadienio homilija

Šiandien išgirdome pirmąjį krikščioniškąjį pamokslą – apaštalo Petro kalbą. Tai žodžiai, kuriuos apaštalai skelbė pasauliui prieš du tūkstančius metų. Petras kalba be užuolankų, primindamas savo tautiečiams, kad jų rankos suteptos nekaltu krauju. Nors Jėzus iš Nazareto savo gyvenimu ir stebuklais įrodė esąs Dievo siųstas, jie Jo neatpažino ir nepriėmė. Jis atnešė tiesą, meilę ir išgelbėjimą, bet sulaukė atstūmimo – Jo ištiestos rankos buvo prikaltos prie kryžiaus. Tačiau Jis pasirodė esąs stipresnis už mirtį. Jis prisikėlė. „…mes visi esame šito liudytojai“ (Apd 2, 32)., – sako Petras. Tačiau net ir šis, regis, neatleistinas poelgis gali tapti jų išsigelbėjimu – tereikia atsigręžti į Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusį. Ir šis Petro kvietimas atpažinti nukryžiuotą Viešpatį tebeskamba mums šiandien. Šiandienos Evangelija tai puikiai parodo. Įsivaizduokime: du mokiniai keliauja su pačiu prisikėlusiu Jėzumi, bet Jo nemato. Jie kalbasi su Juo, bet Jo žodžių prasmės nesuvokia. Nors Jis šalia, Jis jiems – nepasiekiamas. Atrodo, kad Jėzus gyvas, o jų tikėjimas – miręs, palaidotas su visomis viltimis. „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį“ (Lk 24, 21). Jie matė stebuklus, išgyveno Didžiojo penktadienio tamsą, net girdėjo gandus apie tuščią kapą, bet jų širdys liko užvertos, - jie gyveno didžiojo penktadienio tamsoje. Jie laukė karaliaus soste, o ne atstumtojo ant kryžiaus. Jėzus kantriai bando atverti jiems akis, primindamas Raštus ir aiškindamas, kad kančia ir kryžius buvo neišvengiamas kelias į Velykų ryto šlovę. „Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įeiti į savo garbę?“ – klausia Jis. Bet mokiniai tuo netiki. Mesijas ant kryžiaus? Juk tai nesąmonė, papiktinimas! Jie buvo „neišmanėliai, kurių širdys nerangios tikėti“. Ir tik prie stalo, laužant duoną, įvyksta stebuklas – „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31) Ši istorija – tai ir apie mus. Kur mes galime sutikti Jėzų? Atsakymas, regis, paprastas: Jis nuolat eina kartu. Mes Jį atpažinsime, jei tik mūsų širdis nebus „lėta tikėti“. Jį galime atrasti Šventojo Rašto puslapiuose. Kiekvienas Evangelijos žodis kalba apie Jį, aiškina mums amžinąsias tiesas. Bet ar mes skiriame laiko įsiklausyti? O gal mus labiau traukia tai, kas laikina ir tuščia? Kristų sutinkame ir Mišiose, atpažįstame Jį „duonos laužyme“. Kiekvienos Mišios yra tarsi tas pats Emauso vakaras, kai susitinkame su Nukryžiuotuoju ir Prisikėlusiuoju. Juk būtent čia tariame: „Mes skelbiame Tavo mirtį, Viešpatie Jėzau, ir išpažįstame Tavo prisikėlimą...“ Jei šie žodžiai mūsų nepaliečia, verta savęs paklausti: ar mano tikėjimas gyvas? Ar aš iš tiesų noriu Jį sutikti? Galiausiai, Kristaus balsą galime išgirsti ir savyje – savo sąžinėje. Tik ar dažnai įsiklausome? O gal leidžiame, kad jį nustelbtų kasdienybės triukšmas, mūsų pačių aistros ir norai? Tokioje sumaištyje Dievo balsą išgirsti sunku. Apaštalas Petras pirmuosius krikščionis ragino gyventi šventai, nes jie atpirkti „brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“(1 Pt 1, 19). Šis kraujas nuplovė ir mus. O Jo prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pamatas. Tad stenkimės kasdien Jį vis geriau pažinti. Jis nėra kažkur toli – Jis yra nuolatinis mūsų gyvenimo pakeleivis. Prašykime, kad Jis, kaip tiems mokiniams Emauso kelyje, atvertų ir mūsų akis, kad niekada neišgirstume priekaišto: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ (Lk 24, 25).