„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Šie paprasti Apaštalų darbų žodžiai apibūdina tai, kuo gyveno pirmoji Bažnyčia. Kaip ir mes šiandien, pirmieji krikščionys rinkdavosi draugėn, ypač sekmadieniais – „Viešpaties dieną“ – kad švęstų Jo mirtį ir prisikėlimą, klausytųsi Jo žodžio ir maitintųsi Jo Kūnu. Ir štai, jau du tūkstančius metų ši tradicija nenutrūkstamai tęsiasi. Bet kas iš tiesų yra Šventosios Mišios? Tai kur ka

Visą Gavėnios laiką mintimis vis grįžtame prie Didžiojo penktadienio, Jėzaus mirties ant kryžiaus, o galiausiai – prie Velykų ryto, šlovingo Kristaus prisikėlimo. Šiandienos skaitiniai mus vėl sugrąžina prie tų pačių amžinųjų klausimų apie gyvenimą ir mirtį – klausimų, kurie tyliai gyvena kiekviename iš mūsų. Pranašo Ezechielio žodžiai nuskamba tremtyje, kai viltis, rodos, jau gęsta. Jis kalba izraelitams, žadindamas jų tikėjimą, kad jie dar sugrįš į tėvynę ir atgims kaip tau

Šiandienos Evangelija mus nukelia į jaudinančią istoriją - nuo gimimo aklą elgetą. Jo akyse atsivėrė šviesa, tačiau aplinkinių – ypač fariziejų, religinių lyderių – širdys liko neišgydomai aklinos. Pagalvokime, ką reiškia gimti aklam. Ką reiškia gyventi nuolatinėje tamsoje, niekada nepamačius saulės patekėjimo ar besileidžiančios saulės spalvų. Niekada neišvysti mylimos mamos veido, nepažvelgti į vaiko akis. Nematyti vaivorykštės, gėlių, medžių – visų tų Dievo gamtos stebuklų