Velykų homilija

„Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn

20, 8). Viskas prasidėjo ankstų rytą, kai apaštalus pasiekė pribloškianti žinia – Viešpaties kapas tuščias! Moterys, pirmosios ten nubėgusios, tvirtino netgi mačiusios Jį gyvą ir perdavė Jo žodžius, kad netrukus ir jie patys Jį pamatys. Norėdami įsitikinti, Petras ir Jonas nuskubėjo prie kapo. Ir iš tiesų – kapas buvo tuščias. Tą patį vakarą jie susitiko Prisikėlusįjį. Ir patikėjo. Ta diena tapo svarbiausia ne tik jiems, bet ir visam pasauliui – diena, pakeitusi milijardų žmonių likimus per amžius. „Jis pamatė ir įtikėjo.“ Jonui pakako pamatyti tuščią kapą ir tvarkingai paliktas drobes, kad širdyje suvirpėtų tikėjimas – prisikėlė. O ką tuščias Jėzaus kapas sako mums? Paryžiaus Panteone galime skaityti: „Čia ilsisi didis Napoleonas“. Maskvos Raudonojoje aikštėje rodomas Lenino mauzoliejus. Arlingtono kapinėse amžinoji ugnis žymi Johno Kennedy kapą. Virš visų šių kapų tarsi kybo užrašas: „Čia ilsisi...“ Tik ant vieno kapo Jeruzalėje parašyta: „Jo čia nėra, Jis prisikėlė...“ Visa žmogaus didybė ir garbė baigiasi ties kapo duobe. O Kristaus didybė ir šlovė kaip

tik ten ir prasideda – ties tuščiu kapu Prisikėlimo rytą. Didįjį penktadienį atrodė, kad viskas baigta. Neapykantos kupini žydų vadai ir žiaurios kareivių rankos prikalė Žmogaus Sūnų prie gėdingo medžio. Atrodė, tai baisi ir tragiška pabaiga dar vienam nuostabiam gyvenimui ir stebuklingam mokymui. Jėzaus priešai džiūgavo, tikėdami, kad kartu su

Juo kape bus palaidotas ir Jo mokymas, ir visi stebuklai. Jo draugai puolė į neviltį – jų tikėjimas ir viltys sudužo į šipulius. Tačiau Velykų rytą Nukryžiuotasis juos abu pribloškė. Jis grįžo iš kapo nemirtingam ir amžinam gyvenimui, taip įrodydamas visiems – ir tiems, kurie dar negimė – kad Jis nebuvo tik silpnas žmogus, bet Dievo Sūnus, stipresnis už pačią mirtį.

„...trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido jam pasirodyti,...“ (Apd 10, 40). Kristaus prisikėlimas – tai tarsi Dievo parašas po visu Jo gyvenimu ir mokymu, patvirtinantis kiekvieną Jo žodį ir darbą. Kiekvienas, kas neatstumia šios tiesos, kas neužveria jai širdies, gali pamatyti šį dieviškąjį parašą, priimti Jėzų Kristų, paimti Jo ranką ir keliauti su Juo per gyvenimą tiesiai į Dangiškojo Tėvo namus. Kristaus prisikėlimas yra dieviškas Jo išteisinimas. Kadangi Jis prisikėlė, mes galime Juo pasitikėti, žinodami, kad sekame ne aklą vedlį ar silpną žmogų. Mes žinome, kad mūsų kelionė nesibaigia kapo tamsoje – mūsų laukia amžina prisikėlimo šviesa. Ir Prisikėlęs Kristus šiandien yra šios vilties garantas. Kiekvieną vakarą Jeruzalės Šventojo Kapo bazilikoje vyksta procesija su žvakėmis. Kai ji pasiekia Šventąjį Kapą, nuskamba giesmė: „Iš šio kapo prisikėlė Viešpats. Tai vieta, kur angelas tarė moterims: Nebijokite! Jūs ieškote Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė – Aleliuja.“ Evangelija kasdien mums primena, kad vienas kapas liko tuščias, amžiams netekęs savo grobio. Ir vieną dieną

tušti liks ir visi mūsų kapai. Kristus grąžins gyvybę visiems, tik nebe šį trumpą žemišką bandymą, o tikrąjį – amžinąjį gyvenimą, kupiną meilės, panašų į paties Dievo. Tokį gyvenimą Prisikėlusysis pažadėjo visiems, kurie Juo tiki. Aleliuja! Tai Prisikėlimo dienos džiaugsmo šūksnis. Šiandien liūdesiui vietos nėra. Prisikėlęs Kristus neša džiaugsmo žinią iškankintai žemei, sudaužytoms širdims, neviltyje skendinčioms sieloms, visiems kenčiantiems ir apleistiems. Jo prisikėlimas skelbia, kad mūsų kūno, širdies ir dvasios kančios turi prasmę ir veda į džiaugsmingą pabaigą, kuri tęsis amžinai. Nukryžiuotas

Kančios Žmogus, buvęs uždarytas kape, dabar kaip Prisikėlęs Viešpats šaukia visiems pasaulio nukryžiuotiesiems ir palaidotiesiems: jūsų laukia prisikėlimas ir gyvenimas!

Visi pranašai liudija, kad kiekvienas, kuris Juo tiki, gauna atleidimą nuodėmių, nuo kurių patys išsivaduoti negalime, ir išgelbėjimą nuo mirties. Net ir didžiausi nusidėjėliai, patikėję Juo, gali tapti šventi. Bažnyčia švenčių dienomis kviečia mus pasinerti į Kristaus kančios ir už mus pralieto kraujo slėpinį. Iš šio apsivalymo sielos pakyla naujam gyvenimui – tampa tyros ir šviesios, atgimusios ir išlaisvintos iš blogio, panašios į spindinčią Prisikėlusio Kristaus figūrą.