Šiandien išgirdome pirmąjį krikščioniškąjį pamokslą – apaštalo Petro kalbą. Tai žodžiai, kuriuos apaštalai skelbė pasauliui prieš du tūkstančius metų. Petras kalba be užuolankų, primindamas savo tautiečiams, kad jų rankos suteptos nekaltu krauju. Nors Jėzus iš Nazareto savo gyvenimu ir stebuklais įrodė esąs Dievo siųstas, jie Jo neatpažino ir nepriėmė. Jis atnešė tiesą, meilę ir išgelbėjimą, bet sulaukė atstūmimo – Jo ištiestos rankos buvo prikaltos prie kryžiaus. Tačiau Jis

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo, bendravimo, duonos laužymo ir maldų... Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra.“ (Apd 2, 42–44). Šie keli paprasti žodžiai atskleidžia visą pirmosios krikščionių bendruomenės Jeruzalėje gyvenimo grožį. Matome tikinčiuosius, susibūrusius į maldos ir meilės bendrystę netrukus po Jėzaus prisikėlimo. Koks neįtikėtinas pokytis! Juk visai neseniai, Didįjį penktadienį, jų Mokytojo mirties dieną, visi mokiniai išsilakstė ir išsi

„Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8). Viskas prasidėjo ankstų rytą, kai apaštalus pasiekė pribloškianti žinia – Viešpaties kapas tuščias! Moterys, pirmosios ten nubėgusios, tvirtino netgi mačiusios Jį gyvą ir perdavė Jo žodžius, kad netrukus ir jie patys Jį pamatys. Norėdami įsitikinti, Petras ir Jonas nuskubėjo prie kapo. Ir iš tiesų – kapas buvo tuščias. Tą patį vakarą jie susitiko Prisikėlusįjį. Ir patikėjo.