„Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8). Viskas prasidėjo ankstų rytą, kai apaštalus pasiekė pribloškianti žinia – Viešpaties kapas tuščias! Moterys, pirmosios ten nubėgusios, tvirtino netgi mačiusios Jį gyvą ir perdavė Jo žodžius, kad netrukus ir jie patys Jį pamatys. Norėdami įsitikinti, Petras ir Jonas nuskubėjo prie kapo. Ir iš tiesų – kapas buvo tuščias. Tą patį vakarą jie susitiko Prisikėlusįjį. Ir patikėjo.

Ši naktis – tai šventoji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo naktis. Ją pradedame tamsoje. Ši tamsa – ne tik kapo tyla. Tai visos klystančios, sumišusios žmonijos tamsa. Tai blogio, nuodėmės ir to beviltiško jausmo, kai atrodo, kad nėra išeities, simbolis. Tai žmogaus bejėgiškumas prieš mirtį, juodas apsiaustas, apgaubęs mus visus ir, atrodytų, nepaleidžiantis iš savo gniaužtų. Ir štai, visiškoje tamsoje įsižiebia liepsna. Velykų žvakė – pergalės ir gyvenimo ženklas,

„Tikrai, tikrai sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“ Šiuos žodžius Jėzus ištarė apaštalams po Paskutinės vakarienės, kai Jo kelias į Kalvarijos kalną, į gėdingą mirtį, jau buvo beveik prasidėjęs. Jis norėjo juos paruošti, pasakyti, kad tikras, nesibaigiantis džiaugsmas kainuoja labai daug – jo kaina yra kančia ir kryžius. Tai buvo padrąsinimas, kad pamatę Jį ant kryžiaus, jie nesusvyruotų tikėjime. Ju