Didžiojo penktadienio homilija

„Tikrai, tikrai sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų

liūdesys pavirs džiaugsmu.“ Šiuos žodžius Jėzus ištarė apaštalams po Paskutinės vakarienės, kai Jo kelias į Kalvarijos kalną, į gėdingą mirtį, jau buvo beveik prasidėjęs. Jis norėjo juos paruošti, pasakyti, kad tikras, nesibaigiantis džiaugsmas kainuoja labai daug – jo kaina yra kančia ir kryžius. Tai buvo padrąsinimas, kad pamatę Jį ant kryžiaus, jie nesusvyruotų tikėjime. Juk skausmas ir liūdesys praeina, o džiaugsmas, iš jo gimęs, lieka amžinai. Šiandien, Didįjį penktadienį, mes žvelgiame į Nukryžiuotąjį. Dievo Sūnus, prikaltas prie medžio. Jo sudaužytas kūnas, įkritusios akys, erškėčių vainikas ant galvos rėkte rėkia – kryžius įsminga ir į mūsų žemę, į mūsų pačių gyvenimus. Argi ne kiekvienas iš mūsų nešame savąjį kryžių? Argi ne kiekvieno iš mūsų gyvenimas paženklintas rykščių ir nuplaktas nusivylimų? Argi ne kiekvienam tenka bristi per erškėčius? Kiekviena diena tik patvirtina, kad kančia yra gyvenimo dalis, o ašaros – neatsiejamos nuo akių. Tik naivuolis galėtų ieškoti to, ko čia nerasi: rojaus žemėje ir gyvenimo be kančios. O krikščionis kantriai ir su pasitikėjimu neša savąjį kryžių, žinodamas, kad būtent jame slypi ateities džiaugsmo ir laimės pažadas. Ne veltui vienas šventasis yra pasakęs, jog krikščionis – tai Kristaus tąsa. Tiek kenčiančio ir nukryžiuoto, tiek prisikėlusio ir pergalingo. Savotiškai kiekvienas iš mūsų savo gyvenimu atkartoja visą Kristaus kelią – Jo kančią ir Jo šlovę. Mūsų gyvenimai, lyg Veronikos skepeta, turėtų savyje nešti Jo kenčiančio veido atspaudą, kad vieną dieną galėtume patirti ir prisikėlimo šlovę. Krikščionybė – tai nesibaigianti kelionė į Kalvariją. Tai procesija tų, kurie neša savo kryžių paskui Jėzų. Nes tai vienintelis kelias, vedantis į Jį ir į Jo šlovę. „O skausme, tu kuri žmogų“, – rašė poetas. Nėra didingumo, kuris nebūtų gimęs iš skausmo. Tie, kurie niekada nekentėjo, vargu ar ką nors prasmingo užgyveno – ypač amžinybei. Tačiau kaip dažnai mes matome tik savo kančią ir skaičiuojame tik savo ašaras. Pamirštame, kad kančia yra naujo gyvenimo ir džiaugsmo motina, kad po Didžiojo penktadienio visada ateina Velykos. Kančia nėra maloni, bet ji tikrai nėra prakeiksmas. Ji – didžių sielų kalvė. Ji grūdina, pakylėja nuo žemės ir išlaisvina iš pavojingo susižavėjimo tuo, kas laikina. Ji stumia mus į Nukryžiuotojo glėbį – to, kuris savo neapsakomą kančią pavertė neapsakomu džiaugsmu. Ir mes esame pakviesti dalintis Jo likimu

– tiek kančia, tiek džiaugsmu. „Mes tik kenčiame ir kenčiame... Net jei mėtytume į Dievą akmenis, Jis negalėtų mūsų labiau nubausti. Visos maldos, geri darbai... viskas veltui. Dievas mūsų negirdi...“ Kaip dažnai girdime panašius, nevilties kupinus žodžius. „Net Dievas neteisingas“, – kartais išsprūsta net iš krikščionio lūpų. „Gerieji nukryžiuojami, išjuokiami ir trypiami, o blogieji džiaugiasi gyvenimu.“ Atsakymas į šiuos skundus slypi Kristaus kryžiuje. Juk Kristus į nieką nemėtė akmenų, „jis visa darė gera“, o vis

tiek buvo nukryžiuotas. Kelias į šlovę, į prisikėlimą, į amžiną džiaugsmą ir gyvenimą veda per Kalvariją. Pirma kryžius – tada šlovė. Štai ko mus moko Didysis penktadienis. Štai koks yra krikščionio kelias. „Juk tam esate pašaukti, – primena apaštalas Petras. – Ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis... Jis pats savo kūnu užnešė mūsų nuodėmes ant medžio, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui. Jo žaizdomis jūs esate pagydyti.“ Jėzus kabo ant kryžiaus už mus ir vietoje mūsų, bet mes dažnai Jo nesuprantame, o Jo pavyzdys mums nepatinka. Mes nenorime Dievo ant kryžiaus. Mūsų Dievas turėtų būti geras ir turtingas dėdė danguje, kuris pildytų

mūsų norus ir įgeidžius, šalintų nelaimes ir pasirūpintų, kad net erškėčiai mums neįdurtų. Esame krikščionys jau taip seniai, bet vis dar tokie nepanašūs į Kristų. Pamiršome, kad kryžius – ne tik mūsų lemtis, bet ir mūsų viltis, ir kad nešti jį turime kartu su Kristumi, kantriai ir su džiaugsmu. Popiežius Paulius VI taikliai pastebėjo: „Mūsų laikais per mažai linkstama nešti kryžių... Netgi bandoma iš Evangelijos išplėšti Kančios puslapius... Bet krikščionybė nėra ir niekada nebus išlaisvinta nuo kryžiaus.“ Daugelis šiandien norėtų, kad Bažnyčia nuimtų nuo jų pečių visus kryžius. Bet Motina Bažnyčia atsako: tai neįmanoma. Krikščionis turi nešti savo kryžių, net jei jis be galo sunkus, ir aukoti save Kristui, kuris pasiaukojo už jį. Nešk savo kryžių, ir kryžius neš tave – tada niekas neatrodys nepakeliama. Pasakojama, kaip vienoje Prancūzijos ligoninėje išsekęs nuo baisių kančių ligonis paprašė revolverio, kad galėtų viską pabaigti. Slaugytoja akimirką pagalvojo, tada nuėmė nuo sienos kryžių,

padavė jam ir tarė: „Štai ginklas, kurio jums dabar reikia.“ Ligonis nurimo. Kryžius nesumažino jo skausmo, bet jis nugalėjo neviltį ir suteikė jėgų bei vilties. Kuo tamsesnė naktis, tuo ryškesnės žvaigždės, Kuo gilesnis liūdesys, tuo arčiau Dievas... Būtent kabodami ant kryžiaus su Juo ir dėl Jo, esame Jam arčiausiai. Prisiminkime: kas bėga

nuo kryžiaus, tas bėga nuo Kristaus. Tad, kaip sakė šventoji Teresė, „pakelkite akis į Nukryžiuotąjį, ir viskas taps lengviau“.