Velykų vigilijos homilija

Ši naktis – tai šventoji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo naktis. Ją pradedame tamsoje. Ši tamsa – ne tik kapo tyla. Tai visos klystančios, sumišusios žmonijos tamsa. Tai blogio, nuodėmės ir to beviltiško jausmo, kai atrodo, kad nėra išeities, simbolis. Tai žmogaus bejėgiškumas prieš mirtį, juodas apsiaustas, apgaubęs mus visus ir, atrodytų, nepaleidžiantis iš savo gniaužtų. Ir štai, visiškoje tamsoje įsižiebia liepsna. Velykų žvakė – pergalės ir gyvenimo ženklas, prisikėlusio Kristaus simbolis. Savo didžiausiu stebuklu Jis patvirtino kiekvieną ištartą žodį ir visą savo gyvenimą, nušviesdamas ateitį ne tik mums, bet ir visoms ateinančioms kartoms. Jis parodė mums kelią į tiesą, į Dievą, apsaugodamas kiekvieną, kurio akys ir širdis atviros, nuo klaidžiojimo tamsoje. Nešdami Velykų žvakę per bažnyčią, mes prisimename Prisikėlusiojo kelionę per du tūkstančius metų, per visą mūsų istoriją. Tai Jo tiesos šviesa, pasiekusi mus šiandien. Ir kai nuo tos vienos liepsnos uždegame savąsias žvakeles, tampame to ryto dalimi – ryto, kai Dievo tiesa apie išgelbėjimą ir išlaisvinimą nušvietė visą pasaulį. Iš Prisikėlusiojo, nugalėjusio nuodėmę ir mirtį, mes gauname dieviškąjį gyvenimą ir nemirtingumą. Galiausiai Velykų žvakė atnešama į altoriaus centrą. Prisikėlęs Kristus yra čia, tarp mūsų. Jo nematome akimis, bet tikėjimas mums sako, kad Jis – šalia kiekvieno, kas Jo ieško. Ir tuomet nuskamba „Exsultet“ –

senovinis, neprilygstamo grožio himnas Prisikėlusiojo garbei, kviečiantis visą kūriniją džiaugtis ir šlovinti Tą, kuris nugalėjo mirtį, pragarą ir šėtoną. Visa tai sako ir šventieji skaitiniai bei maldos, kurias ką tik girdėjome. O angelas tarė moterims: „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią jo mokiniams: Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją; tenai jį ir pamatysite“. (Mt 28, 5-7). Tik

vieną kartą, per visą žmonijos istoriją šie žodžiai buvo ištarti apie žmogų. Viešpats kviečia savo išsigandusius mokinius ne likti priešiškoje Jeruzalėje, bet grįžti namo, į Galilėją. Ten, kur viskas prasidėjo. Ten, kur jie pirmą kartą išgirdo Mokytoją iš Nazareto, kur atpažino Jį esant gyvojo Dievo Sūnų. Būtent ten, gimtinėje, jie vėl susitiks su Prisikėlusiuoju ir atgaivins savo sudužusį tikėjimą. Kristaus Prisikėlimas – tai ir visos žmonijos prisikėlimas. Viešpats prikels kiekvieną, kuris Juo tiki. O juk savąjį prisikėlimą mes jau patiriame dvasiškai – per Krikštą. Tą dieną, per Krikšto malonės dovaną, tampame „naujais kūriniais“. Dabar suprantame, kodėl pirmieji krikščionys šią naktį vadino Krikšto naktimi. Būtent Velyknakčiu, po ilgo pasiruošimo, jie priimdavo Krikštą ir tapdavo Bažnyčios nariais. Tai mums primena ir šiąnakt šventinamas krikšto vanduo. Iš čia ir kyla galingas Velykų šūkis: Aleliuja – šlovė

Viešpačiui! „... krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 4), – rašo šventas apaštalas Paulius. Kokie gilūs žodžiai! Jie kalba apie tikrą, protu sunkiai suvokiamą mūsų perkeitimą. Apaštalas sako, kad per Krikštą mes buvome palaidoti su Jėzumi, kad mumyse mirtų senasis, nuodėmingas žmogus. Ir tam,

kad iš krikšto vandens, per Kristaus prisikėlimo jėgą, pakiltume nauji – atgimę, šventi Dievo vaikai. Tai ir simbolizavo senovinis krikšto būdas – trigubas panardinimas į vandenį. Aleliuja – šlovė Viešpačiui! Viešpats nugalėjo mirtį. Jis yra mūsų amžinojo gyvenimo viltis ir garantas. Krikščionybė – tai tikėjimas gyvenimu ir džiaugsmo giesmė apie jį. Prisikėlęs Kristus nebemiršta. Jis veda visą žmoniją į amžinybę. Aleliuja! Tai pergalės ir džiaugsmo šūksnis. Mirtis, didžiausias žmogaus priešas, yra nugalėta. Mums dovanotas gyvenimas – tai, ko labiausiai trokšta mūsų širdys. Aleliuja