Didžiojo ketvirtadienio homilija

Per Pirmąjį pasaulinį karą Karpatuose austrų žvalgų būrys pakliuvo į rusų pasalą. Kryžminėje ugnyje žuvo visi. Tačiau vienas jų, mirtinai sužeistas, dar alsavo. Paskutinėmis jėgomis jis pamirkė šakelę į savo kraują ir ant buko lapo teišgalėjo užrašyti: „Sudie, mama!“ Vėliau bendražygiai rado šį krauju rašytą laišką, rūpestingai įdėjo jį į voką ir nusiuntė motinai. Sielvartaujančiai motinai šis lapelis, sūnaus krauju parašytas atsisveikinimas, visą likusį gyvenimą buvo brangiausia relikvija, kurioje ji regėjo savo vaiką. Tačiau tai – tik menkas atspindys to, ką dėl mūsų padarė Kristus. Prieš savo mirtį Dievo Sūnus paliko Bažnyčiai amžiną atminimą, įrašytą ne ant lapo, o Jo paties Kūne ir Kraujyje. Jis atidavė

save duonos pavidalu ir vyno taurėje, kad atsidurtų ant viso pasaulio altorių. Kad visi, Dievo ir amžinybės trokštantys, galėtų Juo maitintis. Jis paliko mums ne kelis išdžiūvusio kraujo lašus, ne krauju aptaškytą kryžių, bet visą save – tokį, koks buvo sunkiausią savo gyvenimo akimirką ant kryžiaus. Tarsi pats savo rankomis nusiėmė nuo kryžiaus ir pasidėjo virš laiko tėkmės, mums po ranka. Tarsi savo dieviška, kraujuojančia ranka sustabdė beprotišką mūsų lėkimą, visus mūsų skubius žingsnius ir prikaustė juos prie Kalvarijos kalno. Mums telieka ištiesti ranką ir priimti siūlomą išganymą. Didysis ketvirtadienis – tai Jėzaus atsisveikinimas su pasauliu. Tačiau Jis sako ne „Sudie“, o „Aš pasilieku“. Tai liudija evangelistai. „Tą naktį, kurią buvo išduotas“, tą pačią naktį, kai žmogiška neapykanta jam rezgė pinkles, rengė nuosprendį ir kryžių, Viešpats Jėzus paliko žmonėms didžiausią savo meilės įrodymą. „Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite, tai yra mano kūnas.“ Paskui, paėmęs taurę,

padėkojo savo Dangiškajam Tėvui ir davė jiems, sakydamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 26–28). Tai buvo Jėzaus testamentas, ištartas prie Paskutinės vakarienės stalo. Koks stulbinantis Jėzaus Širdies atsakymas: žmonės Jam rengia kančią ir mirtį, o Jis jiems – savo Kūno ir Kraujo puotą. Jie Jam ruošia mirtį, o Jis jiems – amžinąjį gyvenimą. Jie Jam siūlo neapykantą, o Jis – meilę ir atleidimą. Taip atsakyti sugeba tik begalinė Dievo meilė.

Šį vakarą mes ypatingai minime šią beribę Jėzaus meilę, nes būtent šį vakarą atsiskleidė didžiausia jos paslaptis. Iš Jėzaus lūpų nuskambėjo žodžiai, kuriais gyvena ir stiprinasi krikščionys. Paskutinė vakarienė baigėsi Jėzaus atsisveikinimo kalba. Tą vakarą Jis mums paliko ir naują, patį didžiausią įsakymą – mylėti vieni kitus taip, kaip Jis mus mylėjo. „Jis mylėjo savuosius pasaulyje ir parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Jis atidavė save ant kryžiaus už kiekvieną iš mūsų; Jis net nuplovė kojas ir savo išdavėjui ir padavė jam duonos kąsnį. „Parodė jiems savo meilę iki galo“. Prieš mirtį Jis mums įteikė didžiausią dovaną: Šventąsias Mišias ir Komuniją, tai yra, save patį Eucharistijoje. Jo Kraujas, srūvantis nuo kryžiaus, turėjo nuplauti pasaulio nuodėmes ir paskandinti jas meilės jūroje. Jis atidavė mums save, kad Jį prisimintume ir maitintumės šia meile, semtumės jėgų iš Jo mirties ir Kraujo. „Imkite ir valgykite!“ – „Tai darykite mano atminimui“ (Lk 22, 19). Mes vykdome šį Jo priesaką ir turime Jėzų Kristų ant altoriaus, savo rankose ir širdyse. O šiandien, Paskutinės vakarienės liturgijos metu, tai prisimename ypač ryškiai. Jo žodžiai mums prabyla galingiau nei bet kada: „Imkite ir valgykite, tai darykite mano atminimui“.

Tie Jėzaus ištarti žodžiai ne tik perkeitė duoną ir vyną. Jie perkeitė ir tuos dvylika Galilėjos žvejų, paversdami juos kunigais ir įsteigdami Bažnyčiai du didžius sakramentus. Nuo tos akimirkos iki pasaulio pabaigos žmogaus lūpos kartoja Jėzaus žodžius: „Tai yra mano kūnas... tai yra mano kraujas“. Žmogaus rankos laužo ir dalija Jo Kūną. Taip Jėzaus Paskutinė vakarienė tęsiasi per amžius, vis iš naujo sudabartindama Jo auką ant kryžiaus. Ar mes visada tai suvokiame?