„Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8). Viskas prasidėjo ankstų rytą, kai apaštalus pasiekė pribloškianti žinia – Viešpaties kapas tuščias! Moterys, pirmosios ten nubėgusios, tvirtino netgi mačiusios Jį gyvą ir perdavė Jo žodžius, kad netrukus ir jie patys Jį pamatys. Norėdami įsitikinti, Petras ir Jonas nuskubėjo prie kapo. Ir iš tiesų – kapas buvo tuščias. Tą patį vakarą jie susitiko Prisikėlusįjį. Ir patikėjo.

Ši naktis – tai šventoji mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimo naktis. Ją pradedame tamsoje. Ši tamsa – ne tik kapo tyla. Tai visos klystančios, sumišusios žmonijos tamsa. Tai blogio, nuodėmės ir to beviltiško jausmo, kai atrodo, kad nėra išeities, simbolis. Tai žmogaus bejėgiškumas prieš mirtį, juodas apsiaustas, apgaubęs mus visus ir, atrodytų, nepaleidžiantis iš savo gniaužtų. Ir štai, visiškoje tamsoje įsižiebia liepsna. Velykų žvakė – pergalės ir gyvenimo ženklas,

„Tikrai, tikrai sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiaugsis. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu.“ Šiuos žodžius Jėzus ištarė apaštalams po Paskutinės vakarienės, kai Jo kelias į Kalvarijos kalną, į gėdingą mirtį, jau buvo beveik prasidėjęs. Jis norėjo juos paruošti, pasakyti, kad tikras, nesibaigiantis džiaugsmas kainuoja labai daug – jo kaina yra kančia ir kryžius. Tai buvo padrąsinimas, kad pamatę Jį ant kryžiaus, jie nesusvyruotų tikėjime. Ju

Per Pirmąjį pasaulinį karą Karpatuose austrų žvalgų būrys pakliuvo į rusų pasalą. Kryžminėje ugnyje žuvo visi. Tačiau vienas jų, mirtinai sužeistas, dar alsavo. Paskutinėmis jėgomis jis pamirkė šakelę į savo kraują ir ant buko lapo teišgalėjo užrašyti: „Sudie, mama!“ Vėliau bendražygiai rado šį krauju rašytą laišką, rūpestingai įdėjo jį į voką ir nusiuntė motinai. Sielvartaujančiai motinai šis lapelis, sūnaus krauju parašytas atsisveikinimas, visą likusį gyvenimą buvo brangia

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Šie paprasti Apaštalų darbų žodžiai apibūdina tai, kuo gyveno pirmoji Bažnyčia. Kaip ir mes šiandien, pirmieji krikščionys rinkdavosi draugėn, ypač sekmadieniais – „Viešpaties dieną“ – kad švęstų Jo mirtį ir prisikėlimą, klausytųsi Jo žodžio ir maitintųsi Jo Kūnu. Ir štai, jau du tūkstančius metų ši tradicija nenutrūkstamai tęsiasi. Bet kas iš tiesų yra Šventosios Mišios? Tai kur ka

Visą Gavėnios laiką mintimis vis grįžtame prie Didžiojo penktadienio, Jėzaus mirties ant kryžiaus, o galiausiai – prie Velykų ryto, šlovingo Kristaus prisikėlimo. Šiandienos skaitiniai mus vėl sugrąžina prie tų pačių amžinųjų klausimų apie gyvenimą ir mirtį – klausimų, kurie tyliai gyvena kiekviename iš mūsų. Pranašo Ezechielio žodžiai nuskamba tremtyje, kai viltis, rodos, jau gęsta. Jis kalba izraelitams, žadindamas jų tikėjimą, kad jie dar sugrįš į tėvynę ir atgims kaip tau

Šiandienos Evangelija mus nukelia į jaudinančią istoriją - nuo gimimo aklą elgetą. Jo akyse atsivėrė šviesa, tačiau aplinkinių – ypač fariziejų, religinių lyderių – širdys liko neišgydomai aklinos. Pagalvokime, ką reiškia gimti aklam. Ką reiškia gyventi nuolatinėje tamsoje, niekada nepamačius saulės patekėjimo ar besileidžiančios saulės spalvų. Niekada neišvysti mylimos mamos veido, nepažvelgti į vaiko akis. Nematyti vaivorykštės, gėlių, medžių – visų tų Dievo gamtos stebuklų

Šiandien girdime dvi istorijas apie troškulį. Viena – apie fizinį, beveik mirtiną troškulį, kita – apie kur kas gilesnį, sielos troškulį. Pirmoji istorija nukelia mus į dykumą. Įsivaizduokime karštį, nuovargį ir neviltį. Kantrybę praradę izraelitai ima piktintis ir reikalauja, kad Dievas ir Mozė duotų jiems vandens. Atrodo, mirtis nuo troškulio čia pat. Ir tada Mozė, Dievo vedamas, suduoda lazda į uolą, iš kurios trykšta gyvybę teikiantis vanduo. Žmonės išgelbėti. O Evangelij

Jėzaus dienos žemėje artėja į pabaigą. Jis keliauja į Jeruzalę, į Golgotą. Savo mokiniams Jėzus aiškiai pasakė, kad būtent kryžius taps jo žemiškos kelionės kulminacija – kito kelio išgelbėti mus, nusidėjėlius, tiesiog nėra. Tačiau jo dvylikai mokinių, kurie iš savo Mokytojo tikėjosi visko, bet tik ne kryžiaus, ši žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jiems atrodė, kad jo mirtis sugriaus visą jų pasaulį ir sudaužys viltis gauti aukštas pareigas ir gerai gyventi taip lauk

Pačioje Šventojo Rašto pradžioje – pasakojama apie pirmąjį žmogų, jo gundymą ir nuopuolį. Šėtonas pažadėjo tai, ko duoti negalėjo: „...būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Ir žmogus susigundė. Taip į pasaulį, ir į mus visus, įsiskverbė nuodėmės nuodai – blogis ir silpnumas. Šiandienos Evangelija mus nukelia į dykumą, kur gundomas Kristus. Gundytojas vėl siūlo tai, kas jam nepriklauso – viso pasaulio turtus ir galią – mainais už vienintelį dalyką: nusigręžim

„Nemanykite, kad aš atėjau panaikinti Įstatymą ar Pranašus. Aš atėjau ne panaikinti, bet įvykdyti.“ Mozės Įstatymas ir Pranašai, visas Senasis Testamentas, izraelitams buvo šventų švenčiausias tekstas, gyvas Dievo žodis. Niekas nedrįso prie jo ko nors pridėti ar atimti. Tad nenuostabu, kad į naująjį Mokytoją iš Nazareto žmonės žiūrėjo įtariai – galiausiai, jie apkaltins jį Įstatymo laužymu ir pareikalaus mirties. Jėzus tokius kaltinimus paneigia iš esmės. Priešingai, Jis atėj

Šiandienos Evangelijos ištrauka, nors ir trumpa, paliečia pačią mūsų tikėjimo esmę ir daug ko iš mūsų prašo. Praėjusį sekmadienį Jėzus kalbėjo apie tai, koks turėtų būti naujas, tikintis žmogus, dangaus karalystės pilietis: nuolankus, taikdarys, gailestingas, tyraširdis, ištroškęs tiesos ir Dievo artumo, kantrus net ir skriaudžiamas. Toks žmogus yra palaimintas, nes jau čia, žemėje, gyvena kaip Dievo vaikas ir siekia būti tobulas kaip dangiškasis Tėvas. Šiandien Jėzus žengia

Kviečiame visus paskaityti Garsus XX amžiaus psichiatras, Viktoras Franklis (1905–1997) buvo įtakingas austrų neurologas, psichiatras ir Vienos universiteto profesorius, įkūręs logoterapiją (egzistencinę analizę), gydydamas savo pacientus, pastebėjo vieną nerimą keliantį dėsningumą. Daugelį šiuolaikinių žmonių, pasak jo, kamuoja tai, ką jis pavadino „noogenine neuroze“ – dvasinė tuštuma, atsirandanti iš jausmo, kad gyveni be jokios prasmės, tikslo ar krypties. Šią vidinę dyku