I Gavėnios sekmadienio homilija

Pačioje Šventojo Rašto pradžioje – pasakojama apie pirmąjį žmogų, jo gundymą ir

nuopuolį. Šėtonas pažadėjo tai, ko duoti negalėjo: „...būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Ir žmogus susigundė. Taip į pasaulį, ir į mus visus, įsiskverbė nuodėmės nuodai – blogis ir silpnumas. Šiandienos Evangelija mus nukelia į dykumą, kur gundomas Kristus. Gundytojas vėl siūlo tai, kas jam nepriklauso – viso pasaulio turtus ir galią – mainais už vienintelį dalyką: nusigręžimą nuo Dievo. Tačiau Jėzus tvirtai jį atstumia: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mt 4,10). Šie du pasakojimai – Adomo ir Kristaus – tai tarsi veidrodis, kuriame atsispindi

kiekvieno iš mūsų gyvenimas. Juk ir mes nuolat stovime kryžkelėje, kurioje tenka rinktis: Dievas ar stabas, gėris ar blogis, amžinybė ar akimirka, dvasia ar kūnas. Turime rinktis. Bet ar visada žinome, kaip? Ir ką dažniausiai pasirenkame – Dievą ar kažką, kas Jo vietoje?

Prisiminkime izraelitus, šokančius dykumoje aplink aukso veršį. Ar labai skiriasi

šiandienos pasaulis? Žmonės ir dabar it pamišę sukasi aplink tą patį aukso veršį. Atrodo, jog viskas turi savo kainą – garbė, sąžinė, meilė, net pats žmogus. Deja, net ir krikščionys kartais tampa šio stabo garbintojais. Pamirštame Jėzaus įspėjimą garbinti tik Dievą ir pradedame mąstyti ne krikščioniškai. Žmogų vertiname pagal tai, ką jis turi, ką vairuoja ar kur atostogauja. Tuo tarpu Dievui rūpi ne ką turime, o kas esame. Kiek mumyse liko Jo paveikslo, kiek esame pasirengę paaukoti Jam, o Jo – neiškeisti į nieką.

„Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“.

(Mt 4, 4). Taip, duona yra gyvybiškai svarbi, bet Dievas – dar svarbesnis. Pasaulyje daug būtinų dalykų, bet Dievo žodis ir tiesa yra patys svarbiausi. Visa, ką mums duoda pasaulis, kas jame gražu ir gera, yra Dievo dovana, tačiau ji negali tapti mūsų dievu, mūsų gyvenimo tikslu ir prasme. Žmogaus pašaukimas – ne kaupti daiktus ir jais mėgautis, o augti, tapti panašesniam į savo Kūrėją, ruoštis susitikimui su Juo amžinybėje.

„Žmogus gyvas ne viena duona...“ (Mt 4, 4) Dievas nepamiršo, kad mums reikia valgyti. Bet ar mes nepamirštame, kad turime sielą? Jos nepasotinsi prabangiais valgiais, brangiais gėrimais ar kuo nors, ką galima nupirkti. Sielai reikia Dievo, tiesos, gėrio. Be šio maisto ji suserga, o žmogus tampa giliai nelaimingas. Tai pripažįsta net šiuolaikinė psichologija.

Viktoras Franklis († 1997 ) – Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius, psichoterapeutas, pasaulinio garso mąstytojas, humanistas, perėjęs konclagerių pragarą, rašė apie šiuolaikinį žmogų, šokantį aplink aukso veršį. Jis pastebėjo, kad Vakaruose daugėja psichikos ligomis sergančių žmonių ne todėl, kad jiems trūksta duonos ar pinigų, o kaip tik todėl, kad jie visko turi per akis, bet neberanda prasmės gyventi. Jie serga nuo beprasmybės ir vidinės tuštumos. Kai nežinai, kam gyveni, gyvenimas atrodo tuščias ir bevertis. Bandydami užpildyti šią tuštumą, žmonės priima šėtono pasiūlymą: kaupia turtus, pasineria į svaigalus, narkotikus, palaidą gyvenimą ir taip tampa savo malonumų vergais ir praranda žmogiškumą. Franklio išvada paprasta: žmogus privalo atrasti aukštesnę, dvasinę prasmę, kitaip jis tiesiog palūš. Jėzus seniai visus įspėjo, kad žmogus, gyvenantis be Dievo negali būti laimingas. Mes per dažnai šį įspėjimą pamirštame, todėl ir laimę jaučiame taip retai. Aplink mus gausu pranašų, skelbiančių pinigų, kūno ir neribotų malonumų evangeliją. Bet žmogus sukurtas gyventi su Dievu ir Dievui. Kitu atveju jo laukia tik kančia ir nelaimė, kuri, deja, amžinybėje nesibaigs.

Būtent todėl Gavėnia ir yra toks brangus laikas. Tai kvietimas sustoti ir atkakliai

ieškoti savo gyvenimo prasmės, klausti savęs – kas aš esu ir kodėl esu? Tai proga iš naujo atrasti Dievą, įsiklausant į Jo žodį, skiriant laiko maldai, priimant šventuosius sakramentus. Per mažus, bet valią ugdančius apsisprendimus – galbūt atsisakant cigaretės, gal nereikalingo pirkinio ar tuščio laiko internete. Visa tai stiprins mus, kad pagundos akimirką galėtume tvirtai ištarti: „Eik šalin, šėtone!“ (Mt 4, 10). Nes Dievas yra mano gyvenimas, mano šlovė ir mano laimė.