II Gavėnios sekmadienio homilija

Jėzaus dienos žemėje artėja į pabaigą. Jis keliauja į Jeruzalę, į Golgotą. Savo mokiniams Jėzus aiškiai pasakė, kad būtent kryžius taps jo žemiškos kelionės kulminacija – kito kelio išgelbėti mus, nusidėjėlius, tiesiog nėra. Tačiau jo dvylikai mokinių, kurie iš savo Mokytojo tikėjosi visko, bet tik ne kryžiaus, ši žinia buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jiems atrodė, kad jo mirtis sugriaus visą jų pasaulį ir sudaužys viltis gauti aukštas pareigas ir gerai gyventi taip lauktoje karalystėje. Jų nusivylimas turėjo būti beribis. Jie laukė karaliaus, sėdinčio soste su aukso karūna, o ne išjuokto ir nukryžiuoto žmogaus su erškėčių vainiku. Toks smūgis galėjo juos visiškai palaužti ir priversti nusigręžti. Kad taip neatsitiktų, jiems reikėjo stiprybės. „Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“. (Mt 17, 1–2). Norėdamas sustiprinti jų silpną tikėjimą ir nuraminti bailias širdis, kurios bijo kryžiaus ir nesuprato, kodėl Jis „turi“ kentėti ir kodėl kentėti teks ir jiems patiems, Jėzus nusiveda juos ant Atsimainymo kalno. Akimirkai nuo dieviško Kristaus veido pakeliamas žemiškumo šydas. Dievo Sūnaus spindesys ir grožis pakerėjo apaštalus. Tą akimirką jie pamiršo viską – ir žemę, ir save. Jie troško, kad tai

niekada nesibaigtų, kad galėtų amžinai žvelgti į perkeistą savo Mokytojo veidą. Bet ta akimirka praėjo. Prieš juos vėl stovėjo tas pats Jėzus, kurio Kalvarijoje laukė kryžius, o tik po jo – prisikėlimas ir amžinoji šlovė. O ar mes, šiandieniniai Kristaus mokiniai, labai skiriamės nuo tų pirmųjų Kristaus mokinių? Mes irgi dažnai nesuprantame nei savo Mokytojo, nei kryžiaus prasmės. Kaip dažnai ir mes nešame savo kryžių murmėdami, pamiršdami, kad tik po Kalvarijos laukia atsimainymas ir šlovė; kad tik po šio gyvenimo

sunkumų ir tamsos mums nušvis amžinojo gyvenimo diena Dievo meilės karalystėje. Šiandienos Evangelija ir mums pakelia amžinybės uždangą, kad tikėjimu, bent akies krašteliu, pamatytume jos grožį ir nebijotume kryžiaus, kuriuo ta amžinybė mums nupirkta. Juk po audros visada ateina ramybė, o už tamsiausių debesų visada šviečia saulė.

„Kaip aš nekenčiu žemės, kai žiūriu į dangų!“ – kartą sušuko šventasis Ignotas. Deja, dažnai mes taip įsikimbame į žemę, kad dangus mums atrodo tolimas, o Dievas ir amžinasis gyvenimas – tarsi nereikalingi. Juk apaštalas Paulius rašė, kad žodžiais neįmanoma apsakyti laimės, kuri mūsų laukia, ir kad dėl jos verta paaukoti viską. Bet mes vaikomės trumpalaikės laimės, kuri subyra rytojaus dieną, ir pamirštame tą amžinąją, kuri niekada nesibaigia. Pamirštame, kad kelias į Atsimainymo kalną veda per Kalvariją. Pagalvokime apie olimpines žaidynes. Metų metus sportininkai treniruojasi, atsisako daugybės malonumų, lieja prakaitą dėl vienos vilties – vienos šlovės akimirkos, vieno medalio, nors niekas nėra tikras, kad jį laimės. Kokia puiki pamoka mums! Dievo medalis – amžinasis gyvenimas – garantuotas visiems, kurie kovoja pagal Jo taisykles. Mums taip pat reikia nuolat treniruotis, gyventi taip, kaip moko Dievas, net jei kartais tos taisyklės atrodo per sunkios. Tereikia tvirto tikėjimo ir nepalaužiamos vilties, kad pergalė ir amžinasis gyvenimas su Dievu jau laukia mūsų. „VIEŠPATS tarė Abramui: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu“ (Pr 12, 1. Abraomas neklausinėjo, nedvejojo – jis tiesiog pakluso ir leidosi į kelią. Jį vedė ne kas kita, o tvirtas tikėjimas, kad Viešpats ištesės, ką pažadėjo. Jį lydėjo nepajudinama viltis, kad taps Dievo pažadų paveldėtoju. Koks nuostabus gyvo tikėjimo ir nepalaužiamos vilties pavyzdys! Garsus anglų fizikas Deivis († 1826) ant savo antkapio paprašė iškalti tik du žodžius: „Aš viliuosi.“ Šiuose

žodžiuose slypi didžiulė tiesa: žmogus – tai būtybė, kuri nuolat viliasi kažko geresnio; būtybė, kuri, kaip Abraomas, visą gyvenimą keliauja į pažadėtąją laimės žemę. Būti krikščioniu – tai gyventi viltimi. Viltis yra jėga, kuri griauna visas kliūtis, padeda ištverti kančias ir veda į amžinąjį gyvenimą, kurį mums garantavo prisikėlęs Kristus. Krikščionis tiki Dievo žodžiu ir, su tvirta viltimi širdyje, seka Jį per visas gyvenimo Kalvarijas į Atsimainymo kalną – tiesiai į Dangiškojo Tėvo glėbį.