III Gavėnios sekmadienio homilija

Šiandien girdime dvi istorijas apie troškulį. Viena – apie fizinį, beveik mirtiną troškulį, kita – apie kur kas gilesnį, sielos troškulį. Pirmoji istorija nukelia mus į dykumą. Įsivaizduokime karštį, nuovargį ir neviltį. Kantrybę praradę izraelitai ima piktintis ir reikalauja, kad Dievas ir Mozė duotų jiems vandens. Atrodo, mirtis nuo troškulio čia pat. Ir tada Mozė, Dievo vedamas, suduoda lazda į uolą, iš kurios trykšta gyvybę teikiantis vanduo. Žmonės išgelbėti. O Evangelija mus veda prie kitokio šulinio – patriarcho Jokūbo. Čia pavargęs ir ištroškęs Jėzus prašo vandens iš samarietės. Tačiau šis paprastas prašymas virsta nepaprastu pokalbiu. Mainais už lašą vandens Jėzus jai siūlo tai, ko trokšta kiekviena širdis: „gyvąjį vandenį“, kuris numalšins troškulį amžinai. „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 13-14). Jėzus kalba ne apie paprastą vandenį. Jis pats yra tas amžinojo gyvenimo šaltinis. Juk visi mes, kaip tie izraelitai dykumoje, nešiojamės savo troškulį. Pasaulis kartais ir atrodo kaip dykuma, o gyvenimas – varginanti kelionė per ją. Ir kaip ta samarietė prie šulinio, mes nuolat ieškome, kuo numalšinti savo giluminį ilgesį – meilės ir laimės troškimą. Kiekvieno žmogaus širdies gilumoje glūdi nenumaldomas ilgesys. Mes trokštame ne bet ko, o meilės, kuri neišduoda. Tiesos, kuri išlaisvina. Gyvenimo, kuris niekada nesibaigia. Bet kur rasti šį šaltinį? Iš kur teka tikroji meilė? Jėzus Kristus ir yra tas tiesos, meilės ir gyvenimo šaltinis. Šventasis Kolumbanas (†615) rašė: „Pats Viešpats Jėzus Kristus yra gyvybės versmė, todėl Jis ir kviečia mus, kad iš Jo gertume.“ Nesistenkime savęs apgauti. Kad ir ką gertume, kad ir kuo bandytume užpildyti savo sielos tuštumą, be Jėzaus Kristaus mes „vėl trokšime“. Be Jo mūsų siela – tai dykynė be vandens, kurioje auga tik nusivylimo piktžolės ir nuodėmės erškėčiai, kur dvasia miršta iš sausros ir gęsta visos laimės šviesos. Siela alksta ir trokšta to vandens ir tos duonos, kuriuos mums duoda tik Viešpats. „O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5,8). Jis mirė, kad mes nemirtume. Vienintelis teisusis atidavė gyvybę už nusidėjėlius. Deivido Finčerio filmas buvo pavadintas „Mes visi – žudikai“. Galbūt skamba šiurpiai, bet ar ne tiesa, kad dažnai tampame žudikais? Mes žudome savo ir kitų laimę, griauname viltį, naikiname savo ir kitų sielas. Buvo tik vienas teisus Žmogus, Dievas - Žmogus, bet mes, nusidėjėliai, ir Jį nužudėme. Tačiau Jis mūsų nuodėmės sukeltą mirtį pavertė mūsų gyvenimo šaltiniu. Iš Jo pervertos širdies žaizdų ištryško atleidimo, sutaikinimo ir malonės versmė. Į pasaulį išsiliejo išganymas, o Dievo meilė – į mūsų širdis. Gyvybė užpildė mirties ir nuodėmės tuštumą. Senovės Romos katakombose, virš kankinių kapų, dažnai galima pamatyti piešinį – uolą, iš kurios trykšta šaltinis. Šis vaizdas išreiškė pirmųjų krikščionių tikėjimą Dievo Sūnumi, kaip gyvenimo šaltiniu, ir priminė krikšto vandenį. Tą dieną, kai buvome pakrikštyti, Dievo gyvybės, malonės, grožio ir meilės upė įtekėjo į mūsų sielas. Dabar mirtis tėra laikina stotelė, o mūsų kapai vieną dieną liks tušti, nes gyvybė, ištekėjusi iš Jėzaus Širdies, galiausiai nugalės. „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau...“ (Jn 4,15). Šis nustebusios samarietės prašymas tampa ir mūsų malda. Vandens, po kurio nebetrokštama, nerasime jokiame šulinyje ar šaltinyje. Jo versmė – tai Dievo Širdis, neišsemiamas meilės, malonės ir atleidimo vandenynas. Prie šio šaltinio niekas nebegali jausti troškulio. Jėzuje mes turime viską, ko mums reikia: patį Dievą ir visa, kas Jame. Mūsų užduotis – tai priimti ir branginti labiau už viską. Istorija mums paliko neįtikėtinų pavyzdžių, kaip stipriai žmonės brangino šį Dievo gyvenimą savyje. Pasakojama, kad Šventasis Liucijonas iš Lentini, ankstyvosios krikščionybės kankinys, kurio atminimas minimas sausio 3 dieną, devynerius metus praleido kalėjime. Kelias dienas nemaitintas, jis sulaukė kankintojų pasiūlymo: jam atnešė gardžiausių valgių su sąlyga, kad išsižadės Kristaus. Kankinys pasirinko badą, o ne išdavystę. Tada jį žiauriausiai kankino, draskė kūną geležiniais kabliais. Tačiau jis viską ištvėrė ir, norėdamas likti ištikimas krikšto pažadui bei išsaugoti Dievo gyvybę savyje, paaukojo savo žemiškąjį gyvenimą. Koks pavyzdys mums, nešiojantiems savyje du gyvenimus: vieną – žemišką, gautą gimstant, kitą – dieviškąjį, dovanotą per krikštą, atgimstant „iš vandens ir Dvasios“. Tad verta savęs paklausti: kurį gyvenimą aš labiau vertinu? Kurį labiau saugau? Atsakykime į tai savo sąžinėje.