IV eilinio metų sekmadienio pamokslas

Kviečiame visus paskaityti

Garsus XX amžiaus psichiatras, Viktoras Franklis (1905–1997) buvo įtakingas austrų neurologas, psichiatras ir Vienos universiteto profesorius, įkūręs logoterapiją (egzistencinę analizę), gydydamas savo pacientus, pastebėjo vieną nerimą keliantį dėsningumą. Daugelį šiuolaikinių žmonių, pasak jo, kamuoja tai, ką jis pavadino „noogenine neuroze“ – dvasinė tuštuma, atsirandanti iš jausmo, kad gyveni be jokios prasmės, tikslo ar krypties. Šią vidinę dykumą žmonės beviltiškai bando užpildyti trumpalaikiais malonumais: alkoholiu, narkotikais, gaivališku pasileidimu. Tačiau tai – tas

pats, kas pilti nuodus į sergančią sielą. Franklis priėjo išvados, kad žmogui gyvybiškai reikia aukštesnės, gilesnės prasmės. Negalime suktis tik aplink save. Turime peržengti savo ego ribas, atsiduoti kam nors ar gyventi dėl ko nors, kas yra didingiau už mus pačius. Tik tada, pasak jo, galime tapti sveikesni ir laimingesni. Tačiau ar ši Franklio įžvalga nauja? Dieviškas Gydytojas, Jėzus Kristus, apie tai kalbėjo jau prieš du tūkstančius metų. Prisiminkime Jo žodžius: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią... Palaiminti liūdintys... Palaiminti romieji...

Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo... Palaiminti gailestingieji... Palaiminti tyraširdžiai... Palaiminti taikdariai... Palaiminti persekiojami dėl teisumo...“ Kristus viską vertina kitaip, nei esame įpratę. Mes laimės ieškome turtuose, garbėje, galioje ir malonumuose, o Jėzus sako, kad tai – spąstai. Ten, kur tikimės rasti vaistus, dažnai išgeriame nuodų. Ir atvirkščiai, tai, ką pasaulis laiko prakeiksmu – kančią, netektį, nuolankumą – Jėzus vadina palaima. Žmogus, kuris savo gyvenimo prasmę ir ašį atranda ne savyje, o Dieve, niekada nesijaus tuščias ir beprasmis, net jei jo kelias bus sunkus ir duobėtas.

Palaiminti vargdieniai, persekiojamieji, liūdintys. Bet palaiminti ne todėl, kad kenčia. Palaiminti, nes per ašaras geba įžvelgti Dievą. Ne todėl, kad jų kišenės tuščios, o todėl, kad sielos – pilnos ir tyros. Ne todėl, kad juos engia, o todėl, kad jie išsaugo teisumą. Jie palaiminti, nes supranta, kad Dievo ir laimės nenusipirksi už jokius pinigus, o sąžinės neparduosi net už visą pasaulio auksą. Jų širdyse visada yra vietos Dievui, tiesai ir teisingumui, todėl jų sielos niekada nebūna tuščios, o gyvenimas – nelaimingas, net jei jame pilna ašarų ir erškėčių. Šie Jėzaus žodžiai mus moko, kad didžiausias žemiškas negandas galima ir reikia paversti amžina, dangiška laime. Žinoma, tai nereiškia, kad turime susitaikyti su skurdu ir neteisybe. Dievas trokšta, kad kiekvienas žmogus turėtų laisvę, kasdienės duonos, bent kruopelytę laimės, ramybę ir šypseną veide. Tačiau tai negali tapti mūsų stabu ir vieninteliu tikslu, nes būtent tada laimė ir virsta nelaime.

Jėzus mus įspėja: jokie žemiški turtai nėra galutinis tikslas. Dažnai jie būna suteršti vagystėmis, apgaule ar smurtu ir gali tapti prakeiksmu, nes apnuodija mūsų širdis. Patys turtingiausieji, malonumų vergai, tie „laimės kūdikiai“ dažnai yra labiausiai sužeisti ir mažiausiai sąžiningi. Kaip sakė rašytojas Džonas Knittelis (1891–1970), „iš aukso sparnai

neišauga“. Kad pakiltum link Dievo, reikia atsiplėšti nuo žemės. Tačiau apsikrovusieji turtais dažnai net nebando to daryti – jie lieka įstrigę savo paauksuotuose narvuose.

Prieš kurį laiką pasaulį apskriejo žinia apie anglų milijonierę Walker, kuri pasikorė savo prabangiuose apartamentuose. Ant stalo paliktas raštelis bylojo: „Spintos ir skrynios lūžta nuo turtų, bet neturiu nei vaikų, nei draugų. Aplink mane – tik vagys ir apgavikai. Koks tuščias ir beprasmis gyvenimas, jei jis negali duoti nieko daugiau už pinigus!“ Ji galėjo nusipirkti viską, bet galiausiai pasirinko virvę.

Ne veltui sakoma, kad daugiausia savižudybių įvyksta tarp tų „laimingųjų“, linksmųjų ir turtingųjų. Galbūt juos iš tiesų slegia Evangelijoje minimas prakeiksmas? Verta apie tai susimąstyti. Mūsų tikrasis turtas, kelionės tikslas ir neišblėstanti laimė yra Dievas. Jo nepakeis jokie pasaulio lobiai ir neatims jokia žemiška jėga. Daiktai, kuriuos manome valdantys, iš tiesų pradeda valdyti mus, o menkiausias troškimas virsta mus ryjančiu stabmeldystės monstru. Daiktai, pinigai, kaupimas ir malonumai tapo šiuolaikinio žmogaus opiumu. O mes juk žinome, kad dėl narkotikų žmogus pasiryžęs viskam. Krikščionis – ne daiktų ir žemės vergas, o laisvas Dievo vaikas. Ir tame slypi tikrasis palaiminimas.