IV Gavėnios sekmadienio homilija

Šiandienos Evangelija mus nukelia į jaudinančią istoriją - nuo gimimo aklą elgetą. Jo akyse

atsivėrė šviesa, tačiau aplinkinių – ypač fariziejų, religinių lyderių – širdys liko neišgydomai

aklinos. Pagalvokime, ką reiškia gimti aklam. Ką reiškia gyventi nuolatinėje tamsoje, niekada

nepamačius saulės patekėjimo ar besileidžiančios saulės spalvų. Niekada neišvysti mylimos mamos veido, nepažvelgti į vaiko akis. Nematyti vaivorykštės, gėlių, medžių – visų tų Dievo gamtos stebuklų, kuriuos mes taip dažnai priimame kaip savaime suprantamus. Tai – milžiniška netektis. Ir vis dėlto, tas aklas žmogus – tai ir kiekvieno iš mūsų paveikslas. Savotiškai mes visi gimstame akli Dievui, Jo pasauliui. Dažnai pyktis, puikybė ar baimė mums užtemdo akis, ir mes nebesugebame matyti tiesos. Bet viltis yra – mes galime pagyti. Dieviškasis Gydytojas, Jėzus Kristus, visada yra šalia. Per Krikštą Jis paliečia mūsų sielos akis, kad galėtume išvysti Dievo artumą ir pažinti Jo meilę. Deja, ne visi šią dovaną priima. „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12), – sako Jėzus. Jis – tarsi dvasinė Saulė, kuri niekada negęsta, kuri šviečia ir šildo. Kiek daug žmonių kadaise jaukiai šildėsi prie šios Saulės, prie Jėzaus Širdies! Bet šiandien jie atitolo, pasinėrė į netikėjimo, nuodėmės ir abejingumo tamsą. Jų širdys sušalo. Kodėl taip nutiko? Jėzus pats atsako: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų“ (Jn 9, 39). Jis atėjo pas tuos, kurie ilgisi šviesos ir pripažįsta savo tamsą. Jiems Jis ištiesia ranką. O tuos, kurie pasitiki tik savimi, mano esą teisūs ir viską išmanantys, Jis palieka jų pačių tamsoje. Jų nuodėmė – išdidumas – yra didžiausia tamsa. Jie serga nepagydomai, nes tiesiog nenori pasveikti; jie įtikino save, kad yra sveiki ir gydytojo jiems nereikia. Tokiems žmonėms net didžiausias stebuklas akių neatvers. Jiems lengviau užsimerkti, nei keisti savo mąstymą, širdį ir gyvenimą.

„Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: Mes neakli!; – Taigi jūs kalti“ (Jn 9, 41), – „jūsų nuodėmė pasilieka“, – atsako Jėzus fariziejams. Būtent puikybė ir veidmainystė užmerkė jų akis ir neleido Jėzuje atpažinti Dievo. Jie taip atkakliai neigė akivaizdų stebuklą, nes pripažinti jį reikštų pripažinti savo pačių klaidą. O išdidumas, deja, dažnai veda į aklumą, aklumas – į neapykantą, o neapykanta pasirengusi padaryti baisiausius nusikaltimus. Evangelijoje pasakyta labai aiškiai: „...atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3,19). Žmonės renkasi tamsą, nes jų darbai tamsūs. Kas nori gyventi nuodėmėje, tas slepiasi tamsoje, bėga nuo Kristaus Šviesos, kad jo darbai nebūtų demaskuoti. Šviesa ir tamsa tiesiog nedera kartu. Negalima tuo pat metu tarnauti Kristui ir puikybei, godumui, neapykantai ar neištikimybei.

Nuodėmė apakina. Pasaulis, pasak Dostojevskio, myli savo purvą ir nenori, kad kas nors jį

drumstų. Tie, kurie pamilsta savo nuodėmių purvą, negali pamilti Kristaus. Jie bėga nuo Jo, nes Nukryžiuotasis jiems nepatogus – Jis nuolat primena, kad esame sukurti būti Dievo, o ne tamsos vaikais. Kiekvienas, pasirenkantis nuodėmę, tam tikra prasme yra aklas. Jis nebemato, kur slypi tikrasis gėris ir laimė, o nuodėmės dvokas jam ima kvepėti skaniau už gėlės žiedą. Jis pamilsta tą purvą ir retai kada nori praregėti. Tad prašykime Viešpaties dovanos pirmiausia matyti, – atpažinti savo pačių aklumą. Mes neapaktume, jei į savo gyvenimo kelią žvelgtume krikščioniškomis akimis. Leiskime, kad per gyvenimą mus vestų Jėzus, Jo žodis ir Jo meilė, o ne mūsų išdidumas ar silpnumas. Juk esame

kviečiami elgtis kaip šviesos vaikai.