V eilinio metų sekmadienio homilija

Šiandienos Evangelijos ištrauka, nors ir trumpa, paliečia pačią mūsų tikėjimo esmę ir daug ko iš mūsų prašo. Praėjusį sekmadienį Jėzus kalbėjo apie tai, koks turėtų būti naujas, tikintis žmogus, dangaus karalystės pilietis: nuolankus, taikdarys, gailestingas, tyraširdis, ištroškęs tiesos ir Dievo artumo, kantrus net ir skriaudžiamas. Toks žmogus yra palaimintas, nes jau čia, žemėje, gyvena kaip Dievo vaikas ir siekia būti tobulas kaip dangiškasis Tėvas.

Šiandien Jėzus žengia dar toliau. Jis sako, kad toks žmogus negali užsidaryti saugiame savo pasaulėlyje, atsitverti nuo visų. Priešingai – jis privalo gyventi tarp žmonių, būti jiems druska ir šviesa. Du paprasti, bet be galo gilūs palyginimai. „Jūs esate žemės druska... Jūs esate pasaulio šviesa...“ Kas yra druska? Ji ne tik suteikia maistui skonį, bet ir apsaugo jį nuo sugedimo. Būtent tokį vaidmenį Jėzus skiria savo mokiniams. Mūsų pašaukimas – saugoti pasaulį nuo dvasinio pagedimo, nuo netikėjimo ir abejingumo nuodėmei. Turime pagardinti savo aplinką gerumu, atjauta, meile ir viltimi. Tai – kiekvieno iš mūsų, pakrikštytojo, užduotis. Jei jos nevykdome, jei patys tampame pagedimo dalimi, tampame panašūs į išsisėmusią druską, kurią belieka išberti patvoriais. Šimtmečiais mūsų protėviai buvo tikra Lietuvos žemės druska – jų tikėjimu ir malda šiandien gyvename ir mes. Bet negalima amžinai remtis vien jų nuopelnais. Dabar atėjo mūsų eilė būti druska šiandienai ir rytojui. Ar esame? O gal ta mūsų druska jau prarado sūrumą, tapo beskonė? Ar mūsų gyvenimas iš tiesų liudija Kristų? „Jei druska nustotų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?“ – klausia Jėzus. Ir gyvenimas, ir istorija rodo, kaip sunku atsigręžti tam, kuris sąmoningai paniekina malonę ir atstumia Dievo ištiestą ranką. Atrodo, kad tam nėra vaistų. Žmogus, kuris provokuoja Dievą ir gyvena tarsi Jo nebūtų, ilgainiui lieka vienas savo susikurtoje tuštumoje. Tikroji laimė slypi ten, kur mus pastatė Dievas, kai leidžiamės Jo vedami ir įgyvendiname Jo mums skirtą planą. Tas, kuris nusigręžia nuo savo tikėjimo, tarsi išduoda save patį, nes neleidžia Kūrėjui atskleisti viso savo grožio jame. Gal kartais atrodo, kad mes, krikščionys, esame gerokai aptingę, tapę abejingi ne tik kitiems, bet ir patys sau. Gal pamažu įsigalėjo nerašyta taisyklė: „kuo mažiau aukos ir kuo daugiau patogumo; kuo mažiau Kristaus ir kryžiaus, o kuo daugiau malonumų“? Tai – pavojingas kelias, nevedantis

niekur. Evangelija jo nepripažįsta, o istorija liudija, kad patogumas ir dvasinė tinginystė visuomet veda į mirtį. Jei šiandien nesistengsime būti krikščionimis iš visos širdies, rytoj galime jais išvis nebebūti. Jei Evangelija netaps mūsų gyvenimo kelrode, patys tyliai užversime paskutinį savo tikėjimo puslapį, nes druska bus praradusi sūrumą. „Jūs esate pasaulio šviesa.“ Štai kitas Jėzaus palyginimas. Šviesa padeda nepaklysti, rasti teisingą kryptį tamsoje. Savo tikėjimu, savo gyvenimo būdu mes turime būti šviesa kitiems, rodyti

kelią pas Dievą tiems, kurie klaidžioja. Jei nustojame šviesti, patys tampame tamsos dalimi ir kliūtimi kitiems. Kaip veidrodis atspindi saulės šviesą, taip ir krikščionis turi atspindėti Kristų. Kiekvienas esame kviečiami būti ne blausia žvakele, o ryškiu žibintu, nušviečiančiu aplinką. „Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“ Pati įtikinamiausia šviesa – tai mūsų gyvenimas ir meilės darbai. Žmogus, kurio širdyje gyvena Kristus, tampa gyvu pamokslu. Jis kalba net tylėdamas, nes jo buvimas šviečia, o tos šviesos neįmanoma paslėpti ar užgesinti. Dar senovės romėnai sakydavo: „Žodžiai moko, o pavyzdžiai patraukia.“ Kasdien girdime tiek daug gražių, bet tuščių žodžių, o kaip dažnai pasigendame paprastų, nuoširdžių gerumo darbų! Pavyzdingo krikščioniško gyvenimo kalbą gali „išgirsti“ net kurčias, o meilės darbus „pamatyti“ – aklas. Svarbiausia, kad mūsų tikėjimas nebūtų tik tuščia iškaba, o gyvas liudijimas. Gal ne kiekvienas tapsime ryškia žvaigžde danguje, didžiu šventuoju. Tačiau kiekvienas galime būti ta šilta lempa savo namuose, savo aplinkoje. Dievas iš mūsų reikalauja tik to, ką galime padaryti pagal savo jėgas. „Elkitės kaip šviesos vaikai, – moko mus šventasis Paulius, – o šviesos vaisiai – visokeriopas gerumas, teisumas ir tiesa.“ Šiandienos Evangelija mums primena: neužtenka vadintis krikščioniu – reikia juo būti. Krikščionis negali būti užgesęs žibintas ar beskonė druska. Juk krikščionybė – tai ne

vardas, o kelias, kuriame esame pašaukti būti sūrūs ir šviesti.