V Gavėnios sekmadienio homilija

Visą Gavėnios laiką mintimis vis grįžtame prie Didžiojo penktadienio, Jėzaus mirties ant

kryžiaus, o galiausiai – prie Velykų ryto, šlovingo Kristaus prisikėlimo. Šiandienos skaitiniai mus vėl sugrąžina prie tų pačių amžinųjų klausimų apie gyvenimą ir mirtį – klausimų, kurie tyliai gyvena kiekviename iš mūsų. Pranašo Ezechielio žodžiai nuskamba tremtyje, kai viltis, rodos, jau gęsta. Jis kalba izraelitams, žadindamas jų tikėjimą, kad jie dar sugrįš į tėvynę ir atgims kaip tauta. „Tikėkite manimi, atversiu jūsų kapus ir prikelsiu jus iš jūsų kapų, mano tauta, ir parvesiu į Izraelio žemę“ (Ez 37, 12). Dievas žada surinkti išblaškytą savo tautą atgal į nuniokotus namus. Jeigu Jam, Visagaliui, įmanoma prikelti mirusius, juo labiau įmanoma sugrąžinti namo gyvuosius. Ši viltis dar giliau ir asmeniškiau paliečia mus apaštalo Pauliaus laiške romiečiams. Jis rašo, kad mirtis, kuri galiausiai visus mus pasiglemžia, pati bus nugalėta. Per Krikštą pats Dievas apsigyvena mumyse, todėl nemirtingumo daigas jau tyliai auga mūsų trapiuose kūnuose. Mirtis tėra laikina stotelė. Dievo galybė ją įveiks, ir kaip Kristus prisikėlė, taip ir mes prisikelsime. Kaip sako apaštalas: „Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11). Gyvybę teikianti Dvasia jau dabar dovanoja mums amžinąjį gyvenimą, ir vieną dieną mūsų mirtingumas apsivilks nemirtingumu.

Evangelijoje šis pažadas tampa kūnu – matome jį Jėzaus akyse, kai Jis stovi prie savo draugo Lozoriaus kapo ir visiems, kurie Juo tiki, pažada amžinybę. Viešpačiui mirtis – tai tik trumpas miegas. „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, – taria Jis. – Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas.“ (Jn 11, 25). Tai mums primena, kad šis gyvenimas, koks jis bebūtų, tėra tikrasis gyvenimo pradžia, tarsi pasiruošimas tam, kas mūsų laukia. O koks bus tas amžinasis gyvenimas – danguje ar pragare – priklauso ne nuo Dievo, o nuo mūsų pačių pasirinkimų. Lozorius, sugrąžintas į šį laikiną pasaulį, ir Kristus, prisikėlęs amžinybei, yra ženklas ir pažadas to, kas laukia kiekvieno iš mūsų. Mūsų pasaulis kupinas paslapčių, bet didžiausios jų – tai gimimas ir mirtis. Kartais atrodo, kad gyvename milžiniškame lopšyje: jame gimsta, kovoja už būvį ir gyvena milijardai būtybių. Tačiau žmogus yra išskirtinis, nes jis vienintelis suvokia ne tik savo gyvenimą, bet ir jo pabaigą. Būtent todėl šis atėjimas ir išėjimas mums yra toks didingas ir jaudinantis slėpinys. Ir vis dėlto šis pasaulis – ne tik lopšys, bet ir didžiulės kapinės. Suprantame, kad kiekvieno iš mūsų kažkur laukia kapas. Visiems teks leistis į kelionę, iš kurios negrįžtama. Bet širdies gilumoje trokštame gyventi laimingai ir amžinai, viliamės, kad tai dar ne pabaiga. Ir Kristus patikina, kad ši viltis nėra tuščia. Į šį mūsų troškimą Jis atsako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir mirtų, bus gyvas“ (Jn 11, 25). Nors mūsų žemiškas kelias veda kapo link, tai nėra žingsniai į nebūtį. Dievo Žodis mums sako, kad už tų tamsių mirties vartų laukia šviesa, gyvenimas ir amžina Dievo meilė. Nukryžiuotasis ir Prisikėlusysis yra mūsų viltis. Taip, esame mirtingi ir turėsime mirti. Bet Dievo Sūnus, nugalėjęs mirtį, laiduoja mums amžinybę. Jis laukia mūsų kitoje pusėje, kad pasidalintų su mumis savo džiaugsmu ir šlove.

Taigi, Jis yra mūsų gyvenimas. Mirtis egzistuoja, bet gyvenimas ja nesibaigia. Mūsų buvimas čia, žemėje – tai tik pirmoji, trumpa ir dažnai nelengva kelionės dalis. Mirtis tėra tiltas, jungiantis šį laikiną gyvenimą su amžinuoju ir laimingu. Mūsų trapus, mirtingas kūnas bus perkeistas į nemirtingą būtį Dievo meilėje. Tai pažadėjo Viešpats, ir mes Juo pasitikime.