Verbų sekmadienio homilija

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Šie paprasti Apaštalų darbų žodžiai apibūdina tai, kuo gyveno pirmoji Bažnyčia. Kaip ir mes šiandien, pirmieji krikščionys rinkdavosi draugėn, ypač sekmadieniais – „Viešpaties dieną“ – kad švęstų Jo mirtį ir prisikėlimą, klausytųsi Jo žodžio ir maitintųsi Jo Kūnu. Ir štai, jau du tūkstančius metų ši tradicija nenutrūkstamai tęsiasi. Bet kas iš tiesų yra Šventosios Mišios? Tai kur kas daugiau nei prisiminimas. Tai gyvas Didžiojo penktadienio įvykių atkartojimas, mūsų Viešpaties išganomosios kančios ir mirties sudabartinimas. Tai vyksta antgamtiškai, mūsų protui nesuvokiamu, bet absoliučiai tikru būdu. Tas pats Kristus, kuris

neįsivaizduojamose kančiose mirė ant Kalvarijos kryžiaus, dabar, jau be kančios ir mirties, apsuptas jį mylinčių tikinčiųjų, aukoja save už mus ant altoriaus. Tai ta pati auka, kurią Kristus aukoja dangiškajam Tėvui kaip sutaikinimo ir atpirkimo dovaną, kylančią iš Jo meilės mums ir troškimo mus išgelbėti. Ant Kalvarijos kalno Dievo Sūnus slėpėsi po sužeisto žmogaus pavidalu, o šiandien ant altoriaus Jis pasislepia duonos ir vyno pavidaluose. Po konsekracijos Jo visagaliu žodžiu išlieka tik pavidalai, tačiau jų esmė tampa nauja tikrove – Dievo Sūnaus, tapusio žmogumi dėl mūsų išganymo, Kūnu ir Krauju. Mūsų akys to nemato, tačiau tikėjimas ir meilė mums liudija – mes priimame kaip tiesą tai, ką Jis pats pasakė: „Tai yra mano Kūnas... Tai yra mano Kraujas... Darykite tai mano atminimui.“ „Darykite tai mano atminimui.“ Šiuos žodžius Kristus ištarė prieš pat savo kančią ir mirtį, ir nuo tos akimirkos Jo valią vykdė ištisos kartos. Ir mes esame tarp jų, nes Šventų Mišių metu pildome Jo troškimą. Susirenkame, kad kartu su Kristumi aukotume Dievui Jo auką – juk nieko didingesnio ir vertesnio negalime Jam duoti. Taip mes atsiliepiame į Jo beribę meilę, kurią Jis mums parodė. Galima sakyti, kad Šventosios Mišios yra krikščionybės saulė. Be saulės mūsų žemė virstų negyva, šalta dykyne. Be Kristaus Eucharistijoje mūsų tikėjimas seniai būtų atšalęs, o mes patys virtę dvasine dykuma.

Kristaus eucharistinė auka keliauja aplink pasaulį tarsi saulė. Kaip saulė neša šviesą ir šilumą nuo rytų į vakarus, taip ir Viešpats Kristus nuo visų pasaulio altorių teikia savo šviesą ir gyvybę žmonijai. Jei kai kurios sielos ir lieka sustingusios šaltyje, tai tik todėl, kad pačios nusigręžia nuo šios šilumos. Mišios – tai ir krikščionybės širdis. Kai nustoja plakti širdis, žmogus miršta. Jei dieviškoji Jėzaus Širdis neplaktų mūsų altoriuose, mūsų tikėjimas mirtų. Kaip galinga, neišsenkanti upė, dieviškoji gyvybė teka iš altorių į žmonių širdis, šildydama, gaivindama ir suvienydama visus Kristaus meilėje. Šventosios Mišios yra krikščionio gyvybė ir amžinojo gyvenimo pažadas. Jei iš tiesų tai suprastume, sekmadienio Mišios taptų ne pareiga, o giliausiu poreikiu, ir mes stengtumės kuo dažniau burtis aplink

Kristų, kuris mūsų laukia ant altoriaus, trokšdamas dalintis savo malonėmis. Mišių metu esame arčiausiai Dievo. Kaip dažnai pamirštame šią neįkainojamą dovaną! Mes nė neįsivaizduojame, kiek prarandame, kai nedalyvaujame Mišiose. Net jei sudėtume į krūvą visų šventųjų maldas, visų kankinių kraują, visų atgailaujančiųjų ašaras ir visus gerus žmonių darbus, visa tai Dievo akyse nenusvertų vienų vienintelių Mišių vertės. Visa, kas žmogiška, kad ir kaip kilnu, turi ribas. O Šventosios Mišios – tai paties Dievo veiksmas, Jėzaus Kristaus auka, kurioje Jo meilė mums ir Jo dovanos yra beribės.