VI eilinio metų sekmadienio homilija

„Nemanykite, kad aš atėjau panaikinti Įstatymą ar Pranašus. Aš atėjau ne panaikinti, bet įvykdyti.“ Mozės Įstatymas ir Pranašai, visas Senasis Testamentas, izraelitams buvo šventų švenčiausias tekstas, gyvas Dievo žodis. Niekas nedrįso prie jo ko nors pridėti ar atimti. Tad nenuostabu, kad į naująjį Mokytoją iš Nazareto žmonės žiūrėjo įtariai – galiausiai, jie apkaltins jį Įstatymo laužymu ir pareikalaus mirties. Jėzus tokius kaltinimus paneigia iš esmės. Priešingai, Jis atėjo ne laužyti, o „įvykdyti“ – atskleisti tikrąją Įstatymo ir Pranašų dvasią, pataisyti ir papildyti tai, kas protėviams buvo pasakyta galbūt ne iki galo aiškiai.

„Jūs girdėjote, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: ‚Nežudyk‘.“ Bet Jėzus šį įsakymą perkelia į kur kas gilesnį lygmenį: „O aš jums sakau: kas pyksta ant savo brolio, bus teisiamas.“ Juk žmogžudystė – tai tik ilgos grandinės, prasidedančios nuo nevaldomų jausmų, pabaiga. Pyktis, įniršis jau patys savaime yra nusikaltimas, nes būtent jie atveria

kelią didesniam blogiui. Piktą medį reikia rauti su šaknimis, kitaip jis ir toliau ves karčius vaisius. Pyktis – tai tarsi trumpalaikė beprotybė: aptemdo protą, sukausto valią, ir žmogus, lyg įsiutęs žvėris, puola viską aplinkui. Veltui paskui teisinamasi: „Nežinau, kas man užėjo...“ Kiekvienas iš mūsų galime ir privalome save kontroliuoti, vadovautis protu. Jei taip būtų, pasaulyje tikrai sumažėtų skausmo ir nusikaltimų. Dar romėnų poetas Ovidijus rašė: „Priešintis reikia iš pat pradžių; per vėlu griebtis vaistų, kai blogis jau spėjo įsigalėti.“ Su pykčiu yra kaip su ugnimi: mažą kibirkštį lengva užgesinti, bet kai liepsnos apima visą pastatą, kovoti jau beprasmiška. Ši vidinė ugnis gali pridaryti baisios žalos. Pykčio pagautas žmogus lengvai pasiduoda smurtui. O jei prie pykčio prisideda neapykanta, širdis suserga nepagydomai, tampa apnuodyta ir be galo tolima nuo Dievo. Būtent todėl Jėzaus žodžiai tokie tiesmuki: jei širdyje nešioji nuoskaudą ir priešiškumą, net nesiartink prie aukuro. Dievui reikia ne tavo aukos, o tavo širdies, kupinos meilės, tavo atleidimo ir susitaikymo su artimu. „Pirmiausia eik ir susitaikyk su savo broliu! Tada ateik ir aukok savo auką!“ Kiek daug žmonių formaliai atlieka pareigą, nešdami auką prie altoriaus, tačiau

širdyje saugo pyktį. Jie, matyt, pamiršta, kad Dievas nepriima dovanų iš nešvarių rankų.

„Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: „Nesvetimauk“. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdyje.“ Galbūt kai kam atrodo, kad kol nepadarei nieko „rankomis“, tol nesi kaltas. Tačiau Jėzus moko, kad tikrasis veiksmas įvyksta kur kas anksčiau – mintyse ir širdyje. Nuodėmė gimsta ne kūne, o sieloje. Jei

norime, kad mūsų veiksmai būtų tyri, pirmiausia turime pasirūpinti savo širdimi. Juk būtent ji yra visko šaltinis – ir gero, ir blogo. Todėl Kristus ragina būti ne tik atsargiems, bet ir ryžtingiems. Negalima tiesiog plaukti pasroviui, pasiduodant kiekvienai užgaidai ar silpnybei. „Jei tavo dešinioji akis tave gundo, išlupk ją ir mesk šalin... Jei tavo dešinioji ranka

tave gundo, nukirsk ją ir mesk šalin.“ Šie Jėzaus žodžiai, nors ir metaforiški, yra labai rimti. Jie primena, kad sielos išganymas yra svarbiau už viską. Žmogus, kuris sau viską leidžia ir viską atleidžia, iš tiesų tampa didžiausiu priešu pats sau. „Taip pat girdėjote, jog protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos...“ O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite.“ Anuomet žmonės buvo linkę prisiekinėti dėl visko, dažnai be reikalo, o kartais ir melagingai. Jėzus siūlo kelią į didesnį tobulumą: išvis neprisiekti. Tegul jūsų „taip“ būna „taip“, o „ne“ – „ne“. Visa, kas viršaus, yra iš piktojo. Juk sąžiningam žmogui priesaikų nereikia. Atrodo, kad jas apskritai sugalvojo melagiai, kad jų žodžiais patikėtų naivuoliai. Patirtis rodo – kas daug prisiekinėja, dažnai meluoja. Geriausias kelias – visada sakyti tiesą. O tuščiai ir melagingai prisiekinėti – tai tarsi piknaudoti Dievo vardu. „Jūs girdėjote... O aš jums sakau...“ Šie Jėzaus žodžiai yra kvietimas peržengti formalių taisyklių ribas. Mes išties esame daug girdėję ir galbūt daug ką darėme iš įpročio, nesusimąstydami. Jėzus kviečia ne tik išgirsti, bet ir įsiklausyti – pažvelgti į savo širdies gilumą ir pradėti keistis iš esmės.